Juodoji mantilija

Nenuostabu, kad ploniausio šilko, subtilių raštų balti ir ypač juodi nėriniai siejasi būtent su Ispanija. Jau nuo XVII a. ši šalis itin mėgo nėrinius, nemažą jų dalį gamino pati, bet dar didesnę įsiveždavo iš Prancūzijos, Olandijos ir Italijos, kur nėriniai buvo gaminami specialiai jos rinkai. Iš šių nėrinių dažniausiai būdavo dirbinamos mantilijos, ilgainiui tapusios Ispanijos moterų identiteto dalimi.

Kas ji – paslaptingoji mantilija?

Mantilija – tik Ispanijos regionui būdinga skraistė, kuria moterys iki šių dienų gaubiasi galvą ir pečius. Paprastai baltų nėrinių skraistes dėvėjo netekėjusios merginos, per įvairias šventes, bulių kovas ir kai kuriomis progomis – į bažnyčią. 

Juodoji mantilija daugiau skirta ištekėjusioms moterims, nešioti per bažnytines apeigas ar kitas ypač dideles iškilmes. Ir visos moterys puošdavosi juodomis mantilijomis per Šv. Velykų Didįjį Ketvirtadienį ir Penktadienį.    Tradiciškai mantilija dedama ant specialių aukštų šukų (ispaniškai „peinetas“), smeigiamų į plaukus viršugalvyje. Šukos senaisiais laikais buvo dirbinamos iš vėžlio kiauto, dramblio kaulo arba perlamutro. Galbūt todėl ispanės dažnai ir atrodo kaip karalienės – juk nešioti mantiliją ir šukas nėra paprasta, reikia vaikščioti tiesiai, aukštai iškelta galva. Juolab kad šis apdaras – į tautinę sąmonę giliai šaknis įleidusi tradicija, skaičiuojanti ne vieną šimtą metų.

Iš vėžlio kiauto padirbintos senovinės šukos mantilijai

 
Laikyta šventu daiktu
 

Franz Xaver Winterhalter, „Marija Luiza Fernanda, Ispanijos karaliaus duktė“, 1847 m.

Mantilijos ištakos siekia tuos tolimus laikus, kai moterys ėmė gobtis galvą ir pečius, saugodamos save nuo šalčio ir svetimų akių. O pats rūbas gimė iš manto arba velo, kurį ispanės nešiojo kaip šydą ant veido. Šis savo ruožtu paveldėtas iš maurų paslaptingosios čadros dar nuo tų laikų, kai Iberijos pusiasalyje pasirodė arabai, taigi, maždaug VIII amžiaus. Net ir XIX a. moterys dažnai mantilijomis dengdavosi ne tik galvą ir pečius, bet ir veidą. Tai suteikdavo joms dar daugiau žavesio ir paslaptingumo.   Iš pradžių mantilijas nešiojo paprastos moterys, puošnesnes – per šventes, ne tokias įmantrias – kasdienai, tuomet dar dažniausiai be šukų. Pagal regiono klimatą skyrėsi ir medžiaga, iš kurios buvo dirbinamos mantilijos. Pietuose mantilijos paskirtis buvo daugiausia dekoratyvinė, ją ausdavo iš plono šilko.    Kilmingos senjoros ir senjoritos mantilija susidomėjo XVII a., kuomet ją imta daryti ir iš nėrinių (dažniausiai – iš Prancūzijoje neriamų Chantilly). Jas kaip elegantiškos moters atributą galima išvysti Diego Velaskeso paveiksluose. Beje, Franciskas Goja taip pat prisidėjo prie šio grakštaus moteriško rūbo populiarinimo. Jis mėgo tapyti Ispanijos karalienę Mariją Luizą, kilmingąsias ar gražuoles machas, apsigaubusias prabangiomis mantilijomis iš juodų ar baltų nėrinių.

   XVIII a. mantilijos jau buvo plačiai paplitusios, gausiai dekoruojamos vadinamaisiais blonde nėriniais. Ir valstietės, ir aristokratės gobėsi ja galvą ir pečius įvairiomis progomis. Natūralu, kad nėrinių kokybė priklausė nuo dėvinčiosios išgalių. Tačiau galėjai pamatyti ir labai neturtingų moterų, dėvinčių itin prabangias mantilijas (neretai gautas kaip palikimą), taip nederančias prie jų kuklių apdarų. Beje, šis rūbas visuomet buvo laikomas šventu daiktu, kurio negalėjai paimti už skolas.

Mantilijų sąmokslas

Tačiau tikrasis mantilijos aukso amžius prasidėjo XIX a., Ispaniją valdant Izabelei II  (1833–1868 m.). Karalienė dievino įvairiausius galvos apdangalus, tiaras ir ypač nėrinius. Mantilija tapo jos mėgstamu aksesuaru, ja greitai pasekė kilmingos dvaro damos ir kitos aristokratės, taip pat kurtizanės.    Atrodė, kad po karalienės Izabelės II pašalinimo iš sosto, netrukus bus atsisakyta ir mantilijos. Iš tiesų kai kuriuose regionuose ji tapo nebemadinga. Taip atsitiko ir dėl to, kad naujasis Ispanijos karalius Amadėjus I ir jo žmona Marija Viktorija bandė diegti svetimus Ispanijai papročius, atsivežtus iš gimtosios Italijos, Savojos kunigaikštiškųjų namų.

Izabelė II su mantilija

   Tačiau Pietinėje Ispanijoje, Andalūzijoje, mantilija buvo labai mėgstama, taip pat ir Madride. Čia mantilijos nešiojimo paprotys buvo taip giliai įsišaknijęs, kad Madrido aristokratės, demonstruodamos pasipriešinimą naujiesiems papročiams, žygiavo Madrido gatvėmis, vietoj skrybėlių galvas pasipuošusios tradicinėmis ispaniškomis šukomis ir mantilijomis. Taip apsitaisiusios jos rodydavosi ir iškilmėse, kuriose dalyvaudavo karališkieji asmenys. Šis pasipriešinimo judėjimas įėjo į istoriją ir žinomas kaip La Conspiración de las Mantillas („Mantilijų sąmokslas“). Po trejų metų karalius Amadėjus I atsisakė sosto dėl pernelyg nesuvaldomo ispanų charakterio. Štai taip – gležni nėriniai laimėjo kovą prieš svetimuosius ir tapo ispanų nacionalinės tapatybės dalimi.

   Nuo Izabelės II laikų mantilija Ispanijoje nebuvo pamiršta. Negana to, ji ėmė sparčiai populiarėti ir Europoje, ir Šiaurės Amerikoje, jas pamėgo karalienės bei kitos kilmingos damos. Tiesa, už Ispanijos ribų mantilijos buvo daugiau nešiojamos tiesiog kaip ilgos, puošnios skraistės pečiams apsigaubti. O Ispanijoje ir šiandien per iškilmingas šventes moterys puošiasi mantilija – vis dar gyvai menančia spalvingą istoriją, nepalaužiamą išdidumą ir ryžtą apsaugoti senąsias tradicijas.
 

© Lina Krasnovaitė, „Filigrania“,  2015 m.