Karališkasis purpuras

Ar kada nors susimąstėte, kodėl paminėjus purpurinę spalvą, sąmonėje iškyla didingi praėjusių amžių karalių ir karalienių, imperatorių ar dvasininkų paveikslai, kodėl ji taip glaudžiai susijusi su aukšta kilme, prabanga, turtais, o kartu ir su šventumu, tyrumu?..

Kokia ji – toji purpurinė?..
 
    Vienam ji sodri ir tamsoka, beveik kraujo raudonumo, kitam – skaisčios rausvai violetinės spalvos, o dar kitam – švelnesnės alyvinės... Iš tiesų purpurine spalva laikomi visi atspalviai tarp raudonos ir mėlynos spektro spalvų. Kitaip negu violetinė, ji nėra atskira spektro spalva, o tik dviejų spektro spalvų – mėlynos ir raudonos – mišinys. Būtent todėl purpurinė spalva kartais gali būti labiau į mėlynumą, kartais – labiau į raudonumą, jai būdingas ir ryškesnis, ir švelnesnis atspalvis. Per visą pasaulio istoriją taip pat kito išgaunamos purpurinės spalvos intensyvumas, atspalviai – tai priklausė nuo toje vietovėje randamų medžiagų ir gavybos technologijų.
 
Purpurą gaudavo iš... moliuskų

Tyro purpurinė – viena seniausiai ir geriausiai žinomų purpuro spalvų pasaulio istorijoje. Ji taip vadinama dėl to, kad dažai šiai spalvai buvo išgaunami Tyro ir Sidono miestuose, Senovės Finikijoje (dabartiniame Libane).    Finikiečiai purpurą gamino nuo seniausių laikų – manoma, kad maždaug nuo 1600–1500 m. pr. Kr. Pagal kai kurias teorijas būtent dėl purpurinių dažų graikai finikiečius vadino „phoinikes“, arba „purpuriniais žmonėmis“. Iš čia kilo ir pats Finikijos pavadinimas – tai kraštas, kuriame gyvena purpuriniai žmonės...

Murex trunculus – viena iš purpurui gauti naudojamų moliuskų rūšių

   Purpurinės spalvos gamyba buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Finikiečiai ją išgaudavo iš jūros pilvakojų moliuskų – purpurinių mureksų. Jau ir tais tolimaisiais laikais susidurta su purpurinės spalvos atspalviais. Anot romėnų istoriko Vitruvijaus (I a. pr. Kr.), iš šiaurinių vandenų moliuskų buvo gaunama melsvesnio atspalvio purpurinė negu iš pietinių vandenų moliuskų. Vienam gramui dažų pagaminti reikėjo net 9 tūkstančių moliuskų! Gautais dažais margindavo šilką, liną ir vilną. Spalva buvo ryški ir sodri. Neįtikėtina – laikui bėgant ji ne bluko, o tik ryškėjo!
 
Kartais – per brangi net imperatoriams...
 
    Nuo pat Egipto, Senovės Romos ir Persijos laikų purpuras siejamas su karaliais, imperatoriais ir aukščiausiojo luomo dvasininkais. Ir ne be reikalo – šie dažai buvo tokie brangūs, kad dėvėti purpuro rūbus galėjo sau leisti tik patys turtingiausieji ir galingiausieji. Šia spalva dažytais rūbais vilkėjo Aleksandras Makedonietis, įtakingi Romos imperijos valdovai. Tiesa, kartais net ir jiems ši spalva buvo per brangi. III a. po Kr. Romos imperatorius Aurelijus neleido savo žmonai pirkti šilkinio šalio, dažyto purpuru, nes jo svorio kaina prilygo auksui.
    Purpuras sietas ir su aukšta kilme. Senovės Romos imperatorienės gimdydavo „purpuriniame kambaryje“ – iš čia kilęs imperatorių apibūdinimas „porphyrogenitus“, reiškiantis „gimęs purpure“. Taip buvo pabrėžiamas skirtumas tarp kilmingų imperatorių ir tų imperatorių, kurie valdžią užgrobdavo politinių intrigų keliu ar karine jėga.
 
 Kaip purpurą pakeitė raudona
 

Bizantijos imperatorius Justinianas I, VI a. mozaika

Žlugus Romos imperijai, ankstyvosios krikščionybės laikais Bizantijos imperija perėmė purpurinę spalvą kaip karališkosios galios simbolį. Nors nėra žinių, kad Europoje būtų gaminamas purpuras, viduramžiais purpurine spalva puošėsi ir galingiausi Vakarų Europos valdovai. Pavyzdžiui, Bizantijos imperatorius Justinianas I, gyvenęs VI a., garsiojoje mozaikoje pavaizduotas su purpuro apsiaustu, Karolis Didysis per savo karūnavimą 800 m. dėvėjo purpurinę mantiją, o palaidotas 814 m. purpuro spalvos drobulėje, išlikusioje iki šių laikų. Tačiau 1453 m. osmanams užėmus Konstantinopolį ir žlugus Bizantijos imperijai, buvo sunaikintos Tyro purpurinių dažų gavybos dirbtuvės ir tradicijos. Taip ir baigėsi didingoji šios spalvos karaliavimo era.    Tiesa, purpuro nenorėta atsisakyti – vis dar bandyta atkartoti šią spalvą kitais tuometinei Europai žinomais būdais, pavyzdžiui, iš tam tikrų kerpių ar maišant indigo mėlynąją su raudona. Tačiau pastangos buvo bergždžios, sodrios ir panašios į tikrąjį purpurą spalvos jau nebepavyko išgauti.

    Europai beliko su tuo susitaikyti. Į valdovų rūmus pamažu atėjo kita spalva – karmino raudonoji. Tai ta pati „karališkoji“ raudona spalva, kurią dažniai matome senuosiuose karalių paveiksluose nuo viduramžių iki pat dabartinių laikų. Įdomu, kad dabar būtent ši spalva daugeliui žmonių asocijuojasi su purpuru, nors istoriškai tai nėra visiškai teisingas įsivaizdavimas, nes, kaip minėta anksčiau, purpurinių atspalvių būta nuo kraujo raudonumo iki beveik mėlynumo. 
 

Jacques-Louis David, Georges Rouget, „Imperatoriaus Napoleono ir imperatorienės Žozefinos karūnacija Paryžiaus Dievo Motinos katedroje“, 1804 m. Valdovų mantijos – „karališkosios“ raudonos spalvos, kuri pakeitė purpurinę.

  
   Bet tikroji purpurinė spalva nebuvo pamiršta. Ji persikėlė į nuostabias Renesanso dailininkų drobes šįkart kaip dieviškumo ir dvasingumo simbolis – Mergelė Marija ir angelai dažnai buvo tapomi purpuro spalvos arba violetiniais rūbais.

John William Waterhouse, „Apreiškimas“, 1914 m.

Vėliau šią vaizdavimo tradiciją tęsė dailininkai prerafaelitai. Beje, dar ir šiandien nenusitrynusios purpurinės spalvos sąsajos su šventumu – šios spalvos rūbais vilki šventikai per ypatingas iškilmes.    Iš naujo vėl atrandant tikrojo purpuro gamybos technologijas, purpurinė spalva pamažu ėmė grįžti. Nors ir labai retai, ja puošdavosi Viduramžių ir Renesanso laikų valdovai. XVIII a. purpurinius rūbus kartais dėvėjo Rusijos imperatorienė Jekaterina II ir kiti monarchai bei vyskupai, o šviesesnius tonus – aristokratai, tačiau beveik niekada paprasti žmonės, nes dažai vis dar buvo labai brangūs.

 Revoliucingasis XIX amžius
 
    Tačiau XIX a. viską pakeitė. Iki pat šio amžiaus vidurio audiniams dažyti buvo naudojami tik natūralūs dažai, gaunami iš augalų, gyvūnų ar kitų gamtoje aptinkamų medžiagų. Bandymų sintetinti dažus būta jau XVIII a. ir XIX a. pirmojoje pusėje, tačiau nesėkmingai. Taip jau susiklostė, kad pirmieji komerciškai sėkmingi sintetiniai dažai buvo atrasti atsitiktinai – ir tai buvo būtent purpurinė spalva.

1856 m. 18 metų britas chemijos studentas Viljamas Henris Perkinas (William Henry Perkin) po darbų pasiliko chemijos laboratorijoje, vis neprarasdamas vilties susintetinti analogą chininui (kuris buvo reikalingas vaistams nuo maliarijos). Eksperimentas eilinį kartą nepavyko... Tačiau tvarkydamas laboratoriją, kolboje jis pastebėjo tirštas tamsios spalvos nuosėdas. Tolesni eksperimentai parodė, kad vietoj chinino analogo jis gavo sodrios purpurinės spalvos anilininius dažus. Be to, jais nudažytas audinys buvo pakankamai atsparus blukimui, kitaip negu dauguma to meto bandymų. Iš pradžių Perkinas atrastąją spalvą pavadino Tyro purpurine, bet vėliau pervadino mauve arba mauveine  – pagal anglišką dedešvos, žydinčios skaisčiai violetiniais žiedais, pavadinimą.

V. H. Perkinas, 1852 m.

   Tačiau tikrasis Perkino pasiekimas – ne pats mokslinis atradimas (jau ir anksčiau buvo pastebėtos tam tikros medžiagų savybės, padėjusios pagrindą šiam Perkino atradimui), bet jo gebėjimas išnaudoti tai, ką atrado, ir iki galo eiti užsibrėžtu keliu. Be kita ko, patiriant nemažą aplinkinių pasipriešinimą.

Szinyei Merse Pál, „Dama violetine suknele“, 1874 m.

Perkinas turėjo idėją sukurti komerciškai pelningą dažų fabriką. Idėja buvo tikrai beprotiška – būdamas mokslininkas, jis menkai teišmanė verslą ir nieko nežinojo apie dažų pramonę, o ką jau kalbėti apie madą. Negana to, atrastoji medžiaga dažė šilką, bet tuo metu labai mėgstamos medvilnės – ne. Galiausiai dažų gavybos procesas buvo brangus ir komerciškai neapsimokantis.    Tačiau Perkinas nenuleido rankų. Jis atrado kandiką, kuris leido nudažyti ir medvilnę, surado būdą pigiau išgauti dažus, pastatė fabriką savo atrastiesiems mauveine dažams gaminti, pasamdė darbuotojų.    Toliau Perkino sėkmė nebeapleido. Vos pradėjus dažų gamybą, viena madingiausių Europos moterų – Prancūzijos imperatorienė Eugenija – nusprendė, kad alyviniai, purpuriniai ir violetiniai atspalviai puikiai dera prie jos akių spalvos.    Naujoji spalva tapo labai madinga, ypač po to, kai 1862 m. Anglijos karalienė Viktorija apsilankė Pasaulinėje parodoje vilkėdama šilko suknelę, dažytą mauveine.

   Perkinas pradėjo gaminti dažus tonomis, ir purpurinė spalva tapo prieinama ne tik siauram išrinktųjų ratui. Tai buvo pirmieji modernūs pramoniniai dažai, esmingai pakeitę chemijos pramonę ir mados pasaulį. Dažams atpigus dabar ir paprastos moterys siūdinosi mauveine, violetinės ir kiek vėliau Perkino atrastos ypač ryškios magenta spalvos rūbus.

Senųjų tradicijų tęsėjai
 

Siūlų dažymas Meksikoje, Pinotepa de Don Luis kaimelyje

Pastaruoju metu vis labiau atsigręžiama į senąsias gamybos technologijas ir natūralių gamtinių dažų galimybes. Nuostabu žinoti, kad iki šių dienų pasaulyje išlikę vietų, kur ir dabar dažoma tūkstantmetes tradicijas menančiais būdais. Pavyzdžiui, pietinėje Meksikoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje, Pinotepa de Don Luis kaimelio gyventojai iki šiol išlaikę iš protėvių paveldėtą tausojantįjį išteklius siūlų dažymą moliuskais purpura pansa. Kaip ir senaisiais laikais, daiktai, pagaminti iš purpurinių siūlų, yra nors ir ne aukso vertės, bet tikrai brangūs.

Štai tokia įdomi ir permaininga karališkojo purpuro istorija. Nors dabar kiekvienas gali sau leisti puoštis purpurine spalva, jos ryšiai su karališka prabanga anaiptol nenublukę, kaip kad neblunka ir tikruoju purpuru dažyti audiniai.
   

© Lina Krasnovaitė, „Filigrania“,  2015 m.