Nėrimo šeivute istorija

Nėrimas šeivute – kas tai?
 
   Nėrimas šeivute – labai gilias tradicijas turintis nėrimo būdas, kaip manoma, savo kilme siekiantis senųjų civilizacijų laikus. Skirtingai nuo kitų tradicinių nėrininių, neriant šeivute nebūtina turėti daugybės pagalbinių priemonių – nėrimo pagalvėlės, smeigtukų, ritelių, tinklelio... Pakanka tik siūlo ir įgudusių rankų.
   Darbui su siūlais palengvinti naudojamas įrankis, vadinamas šeivute. Nėrėja viena ranka laiko įtempusi siūlą, o kita manipuliuoja šeivute, rišdama savotiškus mazgelius. Šis įrankis savo forma primena laivelį, viename gale dažnai turi snapelį siūlams ištraukti. Praeityje šeivutės buvo dirbinamos iš dramblio kaulo ar metalo, kartais – iš porceliano. Neretai šeivutes įmantriai graviruodavo, pjaustinėdavo, puošdavo rankų darbo piešiniais.
 
Priešistorė
 
   Kur ir kada atsirado šis unikalus nėrimo būdas? Istorikai, menotyrininkai ir šio amato entuziastai apie tai iki šiol diskutuoja, nes didžioji šių nėrinių istorijos dalis skendi užmaršties miglose. Labai mažai kas šiandien žinoma apie nėrimą šeivute iki pat XIX amžiaus.
   Tikėtina, kad XVIII amžiuje šis nėrimo būdas išgyveno pakilimą, nes daug XIX amžiaus šaltinių nurodo būtent į jį. Apie tai byloja ir XVIII a. paveikslai – juose jau matome šeivutes, tiesa, kur kas didesnes už naudotas XIX a. ir vėliau. Žiūrint į juose vaizduojamas moteris akivaizdu, kad tai buvo ir karalienių bei kilmingų damų užsiėmimas. Tą patį liudija ir ankstyviausias nėrimo šeivute paminėjimas Anglijoje 1707 m. sero Čarlio Sedlio (Charles Sedley) eilėraštyje Karališkoji mazgelių rišėja (Royal Knotter). Šiame eilėraštyje giriama karalienė, kuri, užuot kalbėjusi rožančių, keliaudama svetur savo karietoje „visuomet iš siūlų riša mazgelius.“
 

Prancūzijos karaliaus Liudviko XV duktė Adelaida, šeivute rišanti mazgelius, Jeans Marc Nattier, 1756 m.

   Na, o kas gi buvo dar anksčiau, tėra spėlionės. Kai kurie tyrėjai mano, kad ši technika atsirado XVI a. Italijoje, galbūt vienuolynuose, kaip tam tikra kilimėlių rišimo ir nėrinių atlikimo technika, o vėliau iš ten nukeliavo į Angliją, Prancūziją, Olandiją, kitas Europos šalis. Vis dėlto labiau tikėtina, kad nėrimas šeivute į Europą atkeliavo iš Rytų kraštų ir siekia labai senus laikus. O gal jis buvo atrastas keliose vietose vienu ar panašiu metu, o paskui jo variacijos susiliejo?
   Pačios technikos kilmė kelia dar daugiau klausimų. Dauguma tyrėjų laikosi nuomonės, kad nėrimas šeivute artimai susijęs su mazgelių rišimu ir makrame (ši technika laikoma seniausiais pasaulio nėriniais arba veikiau jų protėviu, o žodis maqrama arabiškai reiškia kutus) ir greičiausiai yra kilęs iš vieno arba kito. Tiesa, esama  nuomonių, kad nėrimas šeivute – iš esmės skirtinga ir savarankiška technika. Savo atlikimo specifika ji labai primena jūrinius mazgus, todėl kai kurie tyrėjai duoda laisvę fantazijai – ar tik negalėjo ji gimti atsitiktinai, nuobodžiaujančiam jūrininkui tiesiog žaidžiant su virve... Arba koks nors mazgelių rišimo meistras padarė klaidą ir taip gimė šis unikalus nėrimo būdas? Gal nauji tyrinėjimai atvers šią paslapties skraistę, o gal ji taip ir liks skendėti užmarštyje.
 
Proveržis keturių asmenybių dėka
 
   Kur kas daugiau galime pasakyti apie nėrimą šeivute XIX amžiuje. Yra žinoma, kad apie ketvirtąjį to amžiaus dešimtmetį šį amatą buvo apėmusi gili stagnacija. Ir jei ne kelios ryškios to meto asmenybės, nėrimas šeivute apskritai galėjo būti pamirštas... Tačiau tikrasis proveržis jau buvo ne už kalnų.
   Viena tokių asmenybių – panelė Eleonore Riego de la Branchardière (ji daugiausia žinoma tiesiog Riego vardu). Ši talentinga moteris, gimusi airės ir prancūzų didiko šeimoje Anglijoje, visą gyvenimą paskyrė nėriniams ir siuvinėjimui. Ji mokėjo daugybę nėrimo ir siuvinėjimo technikų, negana to, dar ir gerokai jas patobulino. Daugelis jos išradimų sėkmingai naudojami ir šiandien. Ji parašė daugiau kaip 100 knygų, mokė šių amatų Anglijos ir Vokietijos karališkąsias šeimas. Šeivutei ji skyrė vienuolika knygų. Panelė Eleonora Riego džiaugėsi savo indėliu: „Man malonu, kad dabar [nėrimas šeivute] nelaikomas tuščiu ir beverčiu užsiėmimu, bet kaip amatas stojo į vieną gretą šalia adata atliekamų  nėrinių.“ Ir išties tuo metu jaunikiai, ieškodami nuotakos, dažnai pasiteiraudavo, ar išrinktoji moka nerti šeivute. Juk nuo to didžia dalimi priklausė jų būsimųjų namų jaukumas ir prabanga! Šeivute moterys nerdavo užtiesalus lovoms, staltieses, servetėles, užuolaidas, skraistes, apykakles, maišelius, uždangalus skėčiams nuo saulės, žabo, jais puošdavo rūbus, prijuostes, kepurėles, nosines... Tokie nėriniai buvo labai vertinami.
   Tiesa, kaip tik tuo metu Anglijoje  išpopuliarėjo nėrimas vąšeliu. Šis būdas buvo daug paprastesnis ir greitesnis, tad netrukus tapo rimtu šeivutės konkurentu (o šiandieną jau smarkiai ją pralenkė). Galbūt dėl to XIX a. pabaigoje Anglijoje šeivutės nėriniai vėl patyrė nuosmukį.
Mokomoji iliustracija iš Thérèse de Dillmont knygos    Tačiau Prancūzijoje kaip tik tuo metu šiuos nėrinius ėmėsi tobulinti panelė Thérèse de Dillmont. Ji rėmėsi Riego padėtais pagrindais ir smarkiai papildė techniką įvairiais naujais elementais, parašė knygą – rankdarbių enciklopediją. Ji ėmė nerti atskirus darbus, o Eleonora Riego nėrinius dažniausiai naudojo apkraštavimams ir intarpams. 1893 m., praėjus trejiems metams po panelės de Dillmont mirties, Pasaulinėje parodoje Čikagoje jos knyga pateko tarp keturiasdešimties pačių naudingiausių Prancūzijos leidinių moterims. Gaila, kad ji to taip ir nesužinojo.
  XIX ir XX amžių sandūroje darbai, kuriuos net sunku pavadinti nėriniais, labai suprimityvėjo, tapo vienodi, nuobodūs. Buvo dirbinami iš storų, šiurkščių siūlų, juose visiškai neliko Viktorijos laikų nėriniams būdingo grakštumo ir smulkumo...
   Taigi amatą vėl teko gaivinti. Šįkart – pačiai Rumunijos karalienei Marijai. Ji buvo aistringa šeivutės gerbėja ir talentinga kūrėja. 1910 m. kartu su bičiule Katharin L. Hoare išleido įkvepiančių nertų darbų knygą, kurioje rašė: „Darbas su šeivute – tai nėrimo ir audimo žavesys viename. Naudojama tokia pati šeivutė (šaudyklė) kaip ir audžiant, tačiau staklės – tai mūsų rankos, paklūstančios minčiai ir akimirkos kūrybingumui.“ Karalienė ne tik paliko pėdsaką raštų kūrimo istorijoje, bet ir išradingai pritaikydavo savo nertus darbus.
  
Rumunijos karalienės darbai: kairėje – altoriaus užtiesalas su įnertais tikrais perlais, dešinėje – užklotėlis kūdikiui. Iliustracijos iš Katharin L. Hoare knygos „Nėrimo šeivute menas“

   Jau minėtoji Rumunijos karalienės bendražygė Katharin L. Hoare taip pat buvo tobulai įvaldžiusi šeivutę, dažnai dirbdavo ir su dviem šeivutėmis. Ji priekaištavo savo meto nėrėjoms, kad labai ribotai ir neišradingai panaudoja pagrindinius nėrinio elementus – ratukus ir lankelius, o jos pačios darbuose senosios formos įgaudavo vis naujų tarpusavio sąsajų ir atspalvių.
   Šios keturios asmenybės suteikė veržlų postūmį šeivutės nėrinių istorijoje, bent jau Vakarų Europoje. Be abejo, negalima atmesti galimybės, kad ir kitur būta talentingų kūrėjų, kurios savarankiškai ar bendraudamos su kitomis nėrėjomis tobulino šį amatą. Laikui bėgant, nėrimas šeivute tarsi augalo sėklos paplito po visą pasaulį – per misionierius jis pasiekė Rytų šalis (o galbūt pakeitęs pavidalą sugrįžo), su ankstyvaisiais imigrantais šaknis įleido Amerikoje ir Australijoje... Į Lietuvą nėrimas šeivute greičiausiai atkeliavo iš Prancūzijos (tai rodytų ir iš prancūzų kalbos pasiskolintas šiandien paplitęs šių nėrinių pavadinimas frivolité), bet, norint plačiau kalbėti apie šeivutę Lietuvoje, reikėtų atlikti nuodugnesnius tyrimus, būtų tikslinga išstudijuoti Lietuvoje išlikusių senovinių rūbų nėrinius.
 
Šeivutė šiandien
 
   Kaip galima spręsti iš XX a. pirmosios pusės mados ir namų ūkio žurnalų, Europoje ir Amerikoje tuo metu nėrimas šeivute klestėjo. Tiesa, nėriniai jau buvo praradę XIX a. būdingą smulkumą, jie buvo paprastesni, bet vis dar mėgstami, dažnai naudojami apykaklėms, vaikučių krikštynų atributams – bateliams, kepurėlėms, juostelėms... Vėliau, vis labiau įsiviešpataujant minimalizmo tendencijoms, be to, įsibėgėjus masinei nėrinių gamybai mašininiu būdu, susidomėjimas šeivutės nėriniais ėmė blėsti (kaip, beje, ir kitais tradiciniais rankų darbo nėriniais). Rusijoje po 1917 m. revoliucijos nėriniai apskritai pradėti laikyti bajorų užgaidomis. Ypač nepasisekė šeivutės nėriniams, nes jie buvo atkeliavę iš Vakarų.
   Tik XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais susidomėjimas šeivute vėl atgijo, vėl buvo patobulinta atlikimo technika.
James Crandall paveikslas „Nėrimo šeivute pamoka“,
2011 m.
   Nors jau XIX a. knygose galima rasti nėrimo su biseriu schemų (piniginėms, maišeliams, apkraštavimams nerti), praėjusiojo šimtmečio pabaigoje suvoktos šios technikos teikiamos beveik neribotos kūrybinės galimybės. Ją imta taikyti ne tik namų interjerui ir rūbams puošti, bet ir moterų papuošalams kurti. Neabejotinai tam įtakos turėjo ir smarkiai išaugusi biserio pasiūla.
  Dar vienas lemtingas posūkis šeivutės nėrinių istorijoje – paskutiniajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje Rusijos meistrių J. Stepnajos ir A. Rozanovos sukurta „Ankars“ technika.
 
   Šios meistrės smarkiai patobulino ir išplėtė biserio panaudojimo galimybes, o svarbiausia – šeivutės nėriniams suteikė ne plokštuminį, o trijų išmatavimų (3D) vaizdą. Vėliau šią techniką iki juvelyrikos aukštumų pakylėjo meistrės iš Ukrainos Alla Vizir, Irina Slobodianik. Greta atsirado ir kitų papuošalų nėrimo šeivute technikų.   
   Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad šiandien nėrimas šeivute vėl išgyvena pakylėjimą, nors Lietuvoje vis dar nėra plačiai žinomas. Tikimės, kad ir mūsų šalyje vis daugiau žmonių atras bei įvertins šių nuostabių nėrinių grožį ir nėrimo technikos teikiamas neribotas kūrybines galimybes.
 
Šiek tiek apie technikos pavadinimą
 
   Suprantama, kiekvienoje šalyje, atsižvelgiant į jos gyventojų skonį, įgūdžių arsenalą, poreikius, geografinius ir kitokius veiksnius, šie nėriniai įgavo skirtingas formas. Kiekvienas kraštas, kuriame prigijo šeivutės nėriniai, taip pat jiems davė savą vardą.
   Senovės italų kalboje šie nėriniai buvo vadinami occhi, nes pagrindinis nėrinių elementas – ratukas – primena akį. Anglų kalboje nėrimas šeivute vadinamas tatting, ir, kaip manoma, yra kilęs iš islandiško žodžio taeta, reiškiančio mažus vilnos karšinio gabalėlius, arba rišti mazgelius, rinkti. Juk seniau buvo neriama ne iš ištisinio siūlo, o į norimus raštus susiuvant daugybę atskirai nunertų mažų ratukų.
   Kartais šių nėrinių pavadinimas susijęs ne tiek su raštų išvaizda, kiek su pačia šeivute. Pavyzdžiui, vokiškasis Schiffchenarbeit reiškia mažos valtelės darbas. Kaip jau minėjome, šeivutė iš tiesų primena valtelę ar mažą laivelį.
   Kai kuriose kalbose šie nėriniai pavadinti ne asociatyviniu, o aprašomuoju būdu, kaip antai darbas su šeivute ar šeivutės nėriniai.
   Yra daug šalių, į kurias pavadinimas atkeliavo iš kitų kraštų, kur amatas jau įsitvirtinęs. Šiandien pasaulyje šie nėriniai turbūt labiausiai žinomi prancūziškuoju frivolité vardu. Prancūzų kalboje frivole reiškia tuščias, neužpildytas, lengvas, nerimtas, nepastovus. Kadangi kokybiškas nėrimas šeivute yra tikrai rimtas užsiėmimas, reikalaujantis daug atsidėjimo ir kantrybės, belieka spėlioti, kodėl taip buvo pavadinti šie nėriniai – gal dėl to, kad neriant šeivute sukuriamos palyginti didelės neužpildytos tuštumos, o gal todėl, kad tai buvo mėgstamas kilmingų damų užsiėmimas ir kadaise laikytas tiesiog smagiu laiko leidimu. Gaila, kad spartėjant globalizacijai šis labai abstraktus pavadinimas frivolité beatodairiškai išstumia kitose šalyse naudojamus tradicinius, dažnai daug tikslesnius, jau nusistovėjusius vardus. Todėl, kaip pastebėjote, mes šiuos nėrinius sąmoningai vadiname nėrimu šeivute ar šeivutės nėriniais, nurodydami į instrumentą, kuriuo atliekamas nėrinys.
© Lina Krasnovaitė, „Filigrania“,  2015 m.
 
Šaltiniai
1. Elgiva Nicholls, Tatting technique and history, Dover Publications Inc., New York, 1984.
2. Katharin L. Hoare, The Art of Tatting, New York, Bumbay and Calcutta, 1910.