Princesė Aleksandra

   Kai karališkoji jachta priartėjo prie Greivsendo, Danijos delegacija, nors ir smelkiant lietui, galėjo įžiūrėti žodžius „Sveiki atvykę“, sudarytus  iš trijų metrų aukščio raidžių. Anglai nepaklausė karalienės Viktorijos pageidavimo surengti kaip įmanoma kuklesnes sutikimo iškilmes, ir Greivsende susirinko aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių pasveikinti atvykusios danų princesės.  Minia buvo tiesiog sužavėta, kai anglų princas, išbalęs ir kiek įsitempęs, užbėgo ant tiltelio, apkabino ir pabučiavo savo aštuoniolikmetę nuotaką.   
   Sautvorke žmonių minios taip pat džiūgavo – skambėjo bažnyčių varpai, dainavo chorai, būriavosi minios, tačiau tai buvo tik kukli įžanga palyginti su tuo, kas dėjosi Londone. Gyventojai buvo ištroškę viešų iškilmių, be to, tai buvo šeštadienio popietė. Pirmą kartą nuo 1501 metų Velso princo nuotaka buvo taip šiltai priimta Londone. Tą dieną į miestą suplaukė daugiau žmonių negu kada nors anksčiau istorijoje.

   Visur tvyrojo chaosas. Miesto policija, nors ir padedama savanorių, nepajėgė apsaugoti kelių – karietos tikrąja šio žodžio prasme turėjo brautis per šėlstančią minią. Žmonės stengėsi pasilypėti ant važiuojančių karietų, o kartais net ir iškinkyti arklius bei įtraukti sužadėtinius į šventės sūkurį. Kuomet majorienė priešais merijos rūmus sužadėtiniams įteikinėjo gėlių puokštę, vienas raitelis buvo nublokštas nuo arklio. Laimei, Aleksandra išlaisvino išsigandusio arklio kanopą, įstrigusią karietos ratuose. Danijos ministrai visiškai pasibaisėję tiesiog stovėjo karietose. Tačiau minia buvo nusiteikusi draugiškai.

 
Henry Nelson O'Neil paveikslas „Princesės Aleksandros sutikimas Greifsende“, 1863 m.

    Štai taip buvo sutikta Danijos princesė Aleksandra, Britanijos karalienės Viktorijos sūnaus Alberto Edvardo sužadėtinė 1863 m. vasario 23-iąją. Pirmą kartą po daugybės metų sosto paveldėtojo nuotaka padidino, o ne sumažino monarchijos populiarumą. Aleksandrai pavyko išsklaidyti slogią nuotaiką, tvyrančią karališkuosiuose rūmuose, o kartu labai jaučiamą ir visuomenėje – tuo metu karalienė Viktorija po savo vyro princo Alberto mirties 1862 m. paskendo gedule ir visiškai atsiribojo nuo viešuomenės.
   Princesė (vėliau karalienė) Aleksandra, nors vaikystę praleido kukliai, buvo neabejinga madai ir greitai tapo Europai grožio bei stiliaus etalonu. Ant kaklo ji turėjo nedidelį randą, greičiausiai likusį nuo vaikystėje darytos operacijos. Galbūt norėdama jį paslėpti, Aleksandra itin mėgo nešioti labai gausiai kaklą dengiančius papuošalus. Tai tapo neatskiriama jos dalimi ir penkiasdešimčiai metų Europai ir visam pasauliui padovanojo vadinamųjų collier de chien, aukštų kaklo vėrinių, madą.
   Būtent dėl Aleksandros įtakos kaklo papuošalai taip mėgstami ir dažnai matomi XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios paveiksluose bei ankstyvosiose fotografijose. Dažnai jie būdavo sudaryti iš daugybės eilių perlų. Vėliau juos tiesiog meno kūriniais pavertė Art Nouveau menininkai, papuošalams naudoję smulkius perliukus (vadinamuosius seed pearls). Collier de chien tapo charakteringu avangardą simbolizuojančiu moterų aksesuaru Gustavo Klimto paveiksluose.
 

© Lina Krasnovaitė, „Filigrania“,  2015 m.
 

Į rinkinį „Princesė Aleksandra“



Šaltiniai