Šokio sūkury

   
    Akys klaidžioja po didžiulę salę – tuščią ir tamsią... Pamažu lyg praėjusio gyvenimo prisiminimas sąmonėje iškyla virpantis regėjimas – tarsi pasakoj nušvinta didysis sietynas, oras prisipildo skaidraus lakumo... Iš kažkur atsklendžia švelniausia muzika, o kartu su ja salės šviesoje skrajojančios mintys leidžiasi žemyn ir virsta besisukančiomis poromis... 
 
Šiek tiek apie balių istoriją
 
    Pokyliai, arba baliai, jei naudosime šį labiau epochos dvasią atspindintį žodį (tegul šiandien mūsų kalboje ir devalvuotą), – viena svarbiausių ir turbūt nostalgiškiausių XIX a. aukštuomenės pramogų.
    Be jokios abejonės, įvairaus pobūdžio šventės nuo neatmenamų laikų vykdavo karalių rūmuose, kunigaikščių, kilmingųjų dvaruose. Tačiau baliai, kuriuose svarbiausi šokiai (juk ir pats žodis kilęs iš lotynų kalbos žodžio ballare, reiškiančio šokti), buvo pradėti rengti vėlyvaisiais viduramžiais Prancūzijos ir Burgundijos dvaruose. Pirmasis istorijoje minimas balius vyko Karolio VI ir Izabelės Bavarietės vestuvių proga 1385 m. Amjeno mieste Šiaurės Prancūzijoje. Tiesa, abejotina, ar tuomet šokiuose dalyvavo patys kilmingiausieji.
 

Marten Pepijn, „Balius dvare“, 1604 m.

    XV ir XVI a. dvaruose retai vykdavo didžiuliai pasilinksminimai su šokiais. Tik valdant galantiškajam karaliui Henrikui IV ir Marijai de Mediči, kuri į Prancūziją atnešė kaukių balius, ištaigingos puotos su šokiais imtos rengti kur kas dažniau. Dar didesnes aukštumas šie pasilinksminimai pasiekė Liudviko XIV laikais. Pamažu nusistovėjo balių ceremonialas, kurį perėmė ir kitų šalių valdovų dvarai bei kilmingųjų namai. Jis nedaug tepakito iki šių dienų, tik XIX a. buvo šiek tiek supaprastintas.

1715 m. Paryžiuje, kuris nuo seno diktavo ne tik drabužių, bet ir balių madas, šokiai pirmiausia pradėti rengti Operos teatro rūmuose. Už tam tikrą mokestį juose buvo suteikta teisė dalyvauti vadinamajam trečiajam luomui. Jam buvo priskiriami „paprasti mirtingieji“, nepriklausantys kilmingųjų ir dvasininkų luomams. Nuo to laiko baliai tapo prieinami visų socialinių luomų žmonėms.     Į Lietuvą baliai taip pat atkeliavo iš Vakarų Europos, papildydami vietines pasilinksminimų tradicijas. Tiesa, XVII ir XVIII a. didžiausią šventės dalį užimdavo ištaigingi valgiai. Tokioms puotoms išruošti būdavo telkiamos nepaprastai didelės pajėgos, taigi ne vieno prašmatnaus baliaus šeimininkas po pasilinksminimų tiesiog nuskursdavo!    Tačiau, kaip matyti iš Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijų“, XIX a. pradžioje Lietuvoje jau gerai žinota, ką reiškia geras balius. Apie tai galima spręsti iš Rusijos imperatoriaus Aleksandro I žodžių, pasakytų savo dvariškiams: „Jei norite šventės, pasistenkite, kad ji būtų gerai organizuota, nes Vilniaus ponios apie tai išmano.“

August de l’Aubin, „Balius“, detalė, Prancūzija, XVIII a.

 
 
Balius XIX amžiuje. Organizavimo klausimai
 
    Balius – tai ypač ištaigingas renginys. Jų būta pačių įvairiausių – nuo rengiamų kokia nors konkrečia proga (pavyzdžiui, vardinių, kokio svarbaus asmens atvykimo) iki teminių, kaip antai balius-loterija, kaukių, istorinis (kostiuminis) balius ir pan. Baliai nebuvo vien tik pasilinksminimai, bet atliko ir svarbią socialinę funkciją. Tai gera proga susipažinti, pristatyti savo jau subrendusias atžalas, pasidairyti jiems tinkamos vedybų partijos, o jaunuoliams – pabendrauti su priešingos lyties atstovais (anuomet ne taip jau dažnai pasitaikanti galimybė!).

Halle Charles Edward, „Pasiruošimas baliui“, 1853 m.

Baliui suorganizuoti dažnai būdavo renkamas net atskiras komitetas – juk reikėjo numatyti nesuskaitomą daugybę dalykų. Pirmiausia komitetas parūpindavo pakankamai erdvias patalpas – tai galėjo būti miesto rotušė ar kokie prabangūs dvaro rūmai su erdvia sale šokiams, valgomuoju (jei per balių tiekiama vakarienė), taip pat kambariais damoms persirengti, svečiams pailsėti, rūkomajam, bufetui, žaidimams ir panašiai. Žinoma, paskui reikėjo patalpas deramai išpuošti – tam, be kita ko, būdavo sunaudojama daugybė gyvų gėlių...    Reikėjo pasirūpinti vaišėmis, nemažų išlaidų pareikalaudavo net apšvietimas. Be to, prieš balių reikėjo laiku išsiuntinėti dailiai apipavidalintus pakvietimus – dažnai jie būdavo tiesiog meno kūriniai.

Kartu buvo pridedamos šokių knygelės damoms, vadinamosios agendos. Ten išvardijami planuojami šokiai ir paliekama vietos, kad galima būtų įrašyti pakvietusiojo vardą.  
    Per balių būtinai turėjo groti visas orkestras. Negana to, baliai paprastai neapsieidavo ir be vakaro vedėjo. Tai buvo nelengvos pareigos – reikėjo ne tik šokėjams rodyti šokių figūras, bet ir visokeriopai jais rūpintis, stengtis, kad jiems būtų linksma, pagelbėti nukritusiesiems ir kuo greičiau užglaistyti nemalonias situacijas.
    Beje, skirtingai nuo baliaus, šokių vakaras galėjo vykti daug kuklesnėse patalpose, vasarą – sode. Į juos kviesti artimi pažįstami. Nebuvo tokių griežtų reikalavimų dėl aprangos, nereikėjo jokio orkestro, šokti buvo galima skambant vien tik fortepijono garsams arba kitaip muzikuojant. Kokie jaukūs turėjo būti tokie vakarai!
               
Aprangos kodas
 

Be jokios abejonės, balius reikalavo itin prašmatnių apdarų. Ypač tai pasakytina apie damas. Jos baliuje turėdavo pasirodyti vilkėdamos pačius prabangiausius savo tualetus, be to, ne tik skoningai parinktus, bet ir, remiantis etiketo vadovėliais, visiškai naujus. Tiesa, ne tokios pasiturinčios moterys neretai gudraudavo – perdarydavo senas sukneles: tiesiog prisiūdavo nėrinių, raukinių, kiek pakeisdavo fasoną, ir – voilà! – nauja suknelė! Juk pasisiūti naujus apdarus kainavo didelius pinigus, ypač iš brangių medžiagų.   Nuo visų kitų suknelių balių suknelės skyrėsi atvirais pečiais, gilesne kaklo iškirpte ir trumpomis rankovėmis. To meto visuomenėje buvo labai svarbu rinktis spalvas pagal amžių, plaukų ir odos spalvą.

Jules Trayer, „Baliaus suknelė“, 1860 m.

    Tačiau per balius leista net ir vyresnėms ponioms apsitaisyti šviesesnėmis suknelėmis negu, tarkim, per vakarienę ar einant į operą. Juk viskas turėjo atrodyti taip linksma, šviesu ir lengva!

Franz Xaver Simm (1853–1918 m.), „Pasiruošimas baliui“

Kadangi daug XIX a. moterų galėjo pasigirti vešliais, ilgais plaukais, buvo daromos prabangios šukuosenos. Jų mados keitėsi turbūt dar dažniau negu rūbų. Tačiau, nepaisant to, ar kuodas buvo aukščiau, ar kiek žemiau, plaukus visuomet puošė gėlės, įmantrios jų kompozicijos, papildytos kaspinais, plunksnomis, dailios segės.     Aksesuarai buvo ne mažiau svarbūs už suknelę ir, nevykusiai parinkti, galėjo sugadinti paties prabangiausio tualeto įspūdį. Per visą balių moterys būtinai turėjo mūvėti pirštines – baltas, odines, dažnai siekiančias aukščiau alkūnių. Beje, ši taisyklė galiojo ir vyrams, tik jų baltos pirštinės nebuvo tokios ilgos. Pirštinės turėjo būti nepriekaištingai pasiūtos ir būtinai naujos. Įdomu, kad buvo patariama pasiimti atsarginę porą, jei nešiojamoji suplyštų ar ištrūktų saga. Pirštines buvo galima nusimauti tik valgant ar imant ką nors, kas jas išteptų.     Rankose moterys nešiojosi puokštę gėlių ir nėriniuotą vėduoklę – ji ne tik padėdavo atsivėsinti po šokio, bet ir tylomis išreikšti jausmus. Pavyzdžiui,  suskleista vėduoklė reiškė atsisakymą, išskleista – susidomėjimą, o jeigu ja buvo vėduojamasi – tai jau susižavėjimo ženklas.

      Reikalavimai vyrų tualetui buvo kiek paprastesni, tačiau ne mažiau griežti. Jie turėjo vilkėti juodą fraką, baltą arba juodą liemenę, ryšėti varlytę, kaklaskarę ar kaklaryšį (tai priklausė nuo vyraujančių madų). Kostiumas turėjo būti naujai pasiūtas, iš geros kokybės medžiagos, atitinkantis naujausią madą, liemenė pakankamai atvira, kad matytųsi ištaigingi subtiliai klostuoti marškiniai. Dar pridėkite juodus odinius batus žemais kulnais ir baltas odines pirštines – štai ir visas privalomas tualetas. Beje, karininkai baliuose pasirodydavo vilkėdami mundurus su epoletais.  Plaukai turėjo būti tvarkingai sušukuoti, ne per daug prigarbanoti. Gero tono taisyklės patarė vyrams vengti kvepalų – tai buvo laikoma moterų privilegija. Nebent labai lengvai galėjo būti pakvėpinta nosinė.
 
Baliaus etiketas ir šokiai

   Tačiau rūbai – anaiptol ne viskas. Tam, kad padarytum įspūdį aukštuomenėje, turėjai gerai žinoti, kaip deramai elgtis. To meto visuomenė apskritai buvo saistoma griežtų etiketo taisyklių. Netgi buvo leidžiama daugybė vadovėlių, aiškinančių, kaip reikia elgtis, ką sakyti vienu ar kitu atveju, kuo rengtis, kaip atrodyti. Be abejo, šie vadovėliai nebuvo skirti tikriesiems aristokratams, kurie nuo mažens buvo auklėjami gyvenimui aukštuomenėje.


 Wilhelm Gause, „Imperatorius Pranciškus Juozapas I Vienos baliuje“, 1900 m.
  
   XIX a. pramonės revoliucijos banga į aukštuosius visuomenės sluoksnius atnešė nemažai praturtėjusių viduriniojo sluoksnio atstovų, o jie neturėjo tvirtų aukštuomenės etiketo pagrindų ir patirties dalyvaujant panašaus pobūdžio ir masto renginiuose. Nereikia nė sakyti, kad gebėjimas tinkamai elgtis visuomenėje, beje, kaip ir šiandien, galėjo nulemti labai daug – sėkmę versle, vykusias vedybas, karjerą, socialinį pripažinimą... O balius – tai puiki galimybė tinkamai pasirodyti. 

Francesco Miralles Galaup, „Pakvietimas valsui“, 1895 m. (vyriškis užrašo savo vardą į damos šokių knygelę)

Mergina čia turėjo pademonstruoti ne tik gerą skonį, bet ir kuklumą – savybę, taip vertintą anais laikais. Ji niekada negalėjo pasirodyti pobūvyje viena, o būtinai lydima motinos arba kokios kitos garbingos ponios, sutikusios ją globoti per šventę. Globėjos užduotis – sergėti jaunąją damą, kad niekur nebūtų peržengtos etiketo taisyklės. O taisyklių būta daugybės... Pavyzdžiui, nė vienas vyras negalėjo pakviesti šokti nepažįstamos moters, jeigu nebuvo jai pristatytas. Jei vis dėlto labai norėjo, turėjo susirasti ką nors, kas juos supažindintų.    Pakviesti šokti taip pat reikėjo deramu būdu – vyras turėjo gerai žinoti, kokiu atstumu nuo damos atsistoti, kaip nusilenkti, ką pasakyti. Be jokios abejonės, šokėjas turėjo puikiai žinoti šokį, kuriam kvietė, mokėti atlikti žingsnelius ir figūras, antraip tektų raudonuoti iš gėdos. Jokia dama negalėjo atsisakyti šokti, nebent tą šokį jau buvo pažadėjusi kitam. Jei nenorėjo sukelti skandalo ir po to gal net dvikovos, turėjo stengtis nepažadėti to paties šokio dviems kavalieriams. O jeigu jau pasitaikė apsirikti, būtinai derėjo apskritai atsisakyti šokti tą šokį, pasiteisinus galvos skausmu ar nuovargiu.

Tokių situacijų išties galėdavo pasitaikyti, nes merginų, turinčių daug gerbėjų, šokių knygelės užsipildydavo tik prasidėjus baliui. Beje, buvo itin nemandagu prirašytomis knygelėmis mosuoti prieš nosį nesulaukusiosioms tiek daug pakvietimų. Kai kurioms merginoms ši šventė turėjo būti tikra kankynė – argi ne išbandymas likti stovėti, kai, suskambus pirmiesiems orkestro akordams, visi šokantieji linksmai pakyla iš savo vietų ir ima suktis į taktą ant slidaus parketo?.. Gero elgesio vadovėliai pabrėžia, kad nė vienu raumens krustelėjimu nederėjo išduoti pasauliui savo vidinių kančių. Šeimininkė ir laimingos šokėjos turėjo pasirūpinti, kad taip besijaučiančiųjų būtų kuo mažiau – jos slapta turėjo patarti pažįstamiems pašokdinti ne tiek daug dėmesio susilaukiančias merginas.

Damos šokių knygelė, XIX a.

  Žinoma, vyriškis neprivalėjo šokdinti visų damų iš eilės. Pakviesti šeimininkę, jos seseris, giminaites, damas, prieš kurias esi kuo nors įsipareigojęs, savo draugų seseris – štai ir visas privalomas sąrašas. Tačiau šeimininkei paprašius pašokdinti kokią „sienų ramstytoją“, džentelmenas turėjo be atsikalbinėjimų paklusti, negana to, atrodyti itin patenkintas. Tačiau, žinoma, netrūko ir tokių, kurie leido sau laužyti etiketo taisykles, laikydami dideliu nepatogumu pakviesti šokti damą, jei ši nebuvo pakankamai graži ir įdomi.
   Na, o kaip gi bendrauta šokio metu? Be perstojo plepėti niekus damai į ausį buvo taip pat nemandagu, kaip ir tylėti lyg užsisiuvus. Vyriškiui derėjo santūriai pakalbinti damą, pageidautina, kiek išradingesnėmis temomis nei oras ar salės tvankumas. Šokti nelaipiojant ant ilgo šleifo, kuris buvo neatskiriama balinės suknelės dalis, pareikalaudavo vikrumo ir gracijos, o jei kokiam nerangesniam pasitaikydavo ant jo užminti, derėjo kuo greičiau atsiprašyti ir, beje, kaip įmanoma delikačiau.

Rogelio de Egusquiza, „Baliaus pabaiga“, 1915 m.

Kokius šokius šoko Europos aukštuomenė XIX a.? Amžiaus pradžioje vis dar buvo mėgstami praėjusios epochos šokiai – gracingasis polonezas, linksmasis kotiljonas, žaismingo šėlsmo kupinas prancūziškasis kadrilis... Amžiaus viduryje juos pamažu pakeitė nauji – iš lenkų liaudies šokio kilusi baliaus mazurka,  čekiškos kilmės polka ir žinoma, valsas, sulaukęs didžiausio pripažinimo.   Valsas (vok. walzen – suktis) greičiausiai kilęs iš pietvakarių Vokietijos ir Austrijos regionų liaudies šokių, per kuriuos buvo daug sukamasi. Šokyje nebuvo griežtų figūrų ir konkretaus piešinio, kiekviena pora galėjo laisvai šokti ir improvizuoti. Revoliucingiausias valso bruožas, iki šiol nepatirtas salonuose, – artimas poros susikabinimas. Dėl jo ir svaigaus sukinio šokių salėse iš pradžių valsas sutiktas nepalankiai. Tačiau, nepaisant kritikos ir draudimų, jo populiarumas augo. Galiausiai valsas pripažintas romantiškiausiu ir elegantiškiausiu šokiu – jis tapo aristokratiškų vakarų puošmena.    Palyginti su ankstesniaisiais amžiais, XIX a. baliniai šokiai buvo laisvesni, artimesni liaudies šokiams, todėl nuoširdesni ir šiltesni.

   Pasibaigus šokiui, kavalierius nusilenkdavo ir nuvesdavo damą į buvusią vietą ar ten, kur ji pageidaudavo, pavyzdžiui, prie bufeto. Kviesti tą pačią damą daugiau kaip tris kartus nederėjo.
   Kartais per balių atskiroje salėje būdavo patiekiama vakarienė, o kartais svečiai vaišindavosi lengvais užkandžiais toje pačioje šokių ar gretimai esančioje atskiroje salėje. Galima įsivaizduoti, koks jaukus šurmulys ten tvyrodavo...


Adolph von Menzel, „Balius“, 1878 m.

    Reikia pridurti, kad nė vienas ponas ar ponaitis negalėjo pasinaudoti tuo, kad buvo pristatytas damai prieš šokį. Tai apskritai nieko nereiškė – kitą dieną sutikusi tokį vyriškį gatvėje moteris galėjo apsimesti jo nė nepažįstanti ir niekuo neatsakyti į pasveikinimą.
 
Šventės pabaiga
 
    Baliai, prasidėdavę apie dešimtą valandą vakaro, galėdavo užsitęsti ligi paryčių. Štai kodėl moterims buvo patariama prieš balių kuo geriau išsimiegoti – kad iki paskutinio šokio neprarastų žavesio. Išeiti iš pobūvio leista bet kuriuo patogiu metu. Mažesniuose baliuose pakakdavo nusilenkti šeimininkei, o oficialesniuose apskritai nebuvo jokio reikalo su niekuo atsisveikinti – reikėdavo išeiti tyliai, neatkreipiant į save aplinkinių dėmesio. Labai svarbu praėjus kelioms dienoms po baliaus asmeniškai apsilankyti pas šeimininkus ir padėkoti už šventę arba nusiųsti savo vizitinę kortelę.
    Ir štai – balius baigėsi, liko tik prisiminimai... O pakvietimai ir šokių knygelės turbūt ne vienai damai tapo širdį šildančiu suvenyru, primenančiu įspūdžių kupiną šventę ir tuos, kuriuos teko sutikti... Į rinkinį „Šokio sūkury“