Perlai iš Rytų

Persijos įlankos perlai (oocities.org nuotr.)

Dažnai girdime, kad senovėje perlai mūsų kraštus pasiekdavo iš Rytų. Tačiau kur buvo perlų pradžių pradžia? Kokiuose vandenyse jie užgimdavo, kaip buvo renkami, kaip jais prekiauta? Šiandieną norime Jums papasakoti apie tolimą ir egzotišką perlų gaudytojų pasaulį, apie vietas, kurios nuo neatmenamų laikų garsėjo kaip perlų pasaulio centras.

Tūkstančius metų pagrindinės perlų gavybos vietos buvo Persijos įlanka, Raudonoji jūra Artimuosiuose Rytuose ir Manaro įlanka, esanti tarp pietų Indijos ir Ceilono (dabartinės Šri Lankos) Azijos pietuose. Šių vietų perlai buvo patys geidžiamiausi ir labiausiai vertinami visame pasaulyje. Nuo senų senovės per šias vietoves driekėsi prekybiniai keliai. Arabai laivais keliaudavo per Indijos vandenyną, sustodami įvairiuose Indijos uostuose, ir prekiavo perlais. Kinijos imperatoriaus pasiuntiniai vykdavo į Indiją, kad galėtų įsigyti geidžiamųjų perlų iš Raudonosios jūros, Persijos ir Manaro įlankų. Bagdadas ir Kairas taip pat buvo vieni stambiausių perlų pirkėjų.

Europos pirkliai iki XV a. perlus pirkdavo per pietines ir rytines Viduržemio jūros šalis. Tačiau 1497–1498 m. portugalai atrado naują kelią į Aziją pro Gerosios Vilties kyšulį, aplenkiant Afriką. Taigi jau visai netrukus – XVI a. pradžioje – portugalai ir britai jau patys ėmė kontroliuoti prekybinius kelius į Persijos įlanką, Indiją ir Ceiloną. Tiesa, jie nesikišo į perlų gavybos amatą, tačiau imdavo mokesčius iš praplaukiančių laivų. XVII ir XVIII a. Artimieji Rytai ir Indija prarado turėtas pozicijas, nes buvo atrasta perluočių Ramiajame vandenyne palei Šiaurės ir Pietų Amerikos krantus, tačiau XIX a. vėl tapo didžiausiais pasaulyje perlų tiekėjais. Kaip ir Antikos laikais, perlai iš Rytų pasidarė nepaprastai madingi ir trokštami, jų ieškojo ir aukštomis kainomis pirko garsiausios Europos juvelyrų dirbtuvės, iš jų buvo dirbinami prabangūs papuošalai. Šis perlų gaudymo pakilimas prasidėjo maždaug 1850-aisiais ir truko iki 1930-ųjų.

Kaip gi perlai būdavo renkami?

Perlų gavyba visur buvo panaši ir tokia išliko ligi pat XX a. vidurio. Nedidelio perlų gaudytojų laivo, vadinamo „dhow“, įgulos skaičius retai kada viršydavo 40 ar 50 vyrų (įdomu pažymėti, kad Japonijoje tūkstančius metų perlų gaudymu užsiimdavo vien tik moterys). Jie išplaukdavo maždaug dviems mėnesiams.

Perlų gaudymas Manaro įlankoje, 1926 m. (wikipedia.org nuotr.)

Laivas buvo puikiai pritaikytas plaukioti sekliais vandenimis, kuriuose ir gyveno perluotės. Be patyrusio kapitono, įgulą sudarydavo nardytojai, jų padėjėjai, taip pat patarnaujantys vaikinukai, kurie gamindavo valgį, žuvaudavo ir atlikdavo kitus darbus. Laive visuomet keliaudavo ir žmogus, atsakingas už maldą – ji buvo neatskiriama dienotvarkės dalis. O laivo siela buvo muzikuotojas – jo rytinės ir vakarinės dainos, kurioms pritardavo duslaus būgno dūžiai, suvienydavo įgulą ir padėdavo nardytojams be baimės žvelgti į jūrą.
Nardytojai buvo labai gerbiami – būtent jie patirdavo didžiausius pavojus ir sunkumus. Nors jų darbas gali atrodyti romantiškas, tačiau toks jis anaiptol nebuvo.

Nosį užkimšęs iš vėžlio kiauto padirbintu žnybtuku, nardytojas leisdavosi į vandenį dviem virvėm. Prie vienos virvės buvo pririštas akmuo su kilpa nardytojui įsispirti pėda. Ši virvė padėdavo greitai nugrimzti. Kitą virvę nardytojas būdavo apsijuosęs aplink liemenį arba prie jos pririšęs tinklelį perluotėms rinkti. Laive likęs pagalbininkas ištraukdavo virvę su akmeniu tuojau pat, vos nardytojui pasiekus dugną. Pritrūkęs oro ar pajutęs, kad artinasi ryklys, nardytojas timpteldavo likusią virvę ir būdavo kuo skubiausiai ištraukiamas. Pagalbininkas turėjo atidžiai stebėti jūrą ir virve duodamus signalus.
Gyvenimas denyje taip pat nebuvo saldus – beveik spartietiškas maisto davinys, maža vietos, nes beveik visą denį užimdavo didžiulės perluočių krūvos, o sūrus jūros vanduo, kurio nusiplauti neturėjo kuo, nuolat degino odą. Kažin ar karalienės ir kilmingos ponios dažnai susimąstydavo, kokia kaina buvo gaunami nuostabiai spindintys perlų vėriniai joms pasipuošti.

Perlų pirkliai – senųjų laikų perlų ekspertai

    Pakrantėje jau laukdavo perlų pirkliai. Smulkieji prekeiviai plaukdavo iš vieno laivo į kitą ir derėdavosi čia pat. Paskui įgytus perlus jie dažniausiai perleisdavo stambesniems – jų dideli laivai, turintys specialiai įrengtas kabinas deryboms, oriai kursuodavo netoli kranto. Kartais savo gerą laivai parduodavo jau sugrįžę į uostą.
   Galima įsivaizduoti, koks skambus, regis, niekad nenutylantis erzelis tvyrodavo didžiuosiuose uostuose sezono metu, kokia galybė brangiųjų perlų pereidavo iš vienų rankų į kitas.
   Paveiksle dešinėje iliustruojamas Jėzaus palyginimas iš Evangelijos pagal Matą: „Todėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.“
    Visi pirkliai buvo tikri perlų žinovai, gerai išmanę apie perlų formą, dydį, spindesį ir spalvą.

„Palyginimas apie brangų perlą“, Harold Copping (1863–1932 m.)

O juk tai ir yra pagrindiniai perlų vertę lemiantys veiksniai. Kiekvienas perlų pirklys turėjo per petį persimetamą drobinį krepšį, vadinamą „dasta“, arba medinę skrynią. Ten būdavo saugomi visi perlų pirklio reikmenys – sieteliai perlų dydžiui nustatyti, svarstyklės, svarmenys – dažniausiai agato akmenukai, kaušas perlams semti, o svarbiausia – knyga, išmarginta sudėtingomis formulėmis ir lentelėmis, pagal kurias skaičiuojamas perlų svoris (beje, ir perlai būdavo parduodami karatais – kaip auksas).

Perlų pirklio darbo reikmenys krepšyje „dasta“ ir skrynioje (V&A muziejaus nuotr.)

Tai, kad ši knyga būdavo rašoma arabų ir urdu kalbomis, mums primena, jog dažniausia perlų paskirties vieta anuomet buvo Bombėjus. Tarp pirklio reikmenų visuomet būdavo ir skaisčiai raudono audinio atraiža – ant jos, kaip ant jokios kitos spalvos, ypatingai išryškėdavo perlų baltumas ir spindesys, o tai leisdavo pirkliui tiksliau nustatyti perlo vertę. Kaip ir nuotraukose viršuje, dažnai ir pats pirklio krepšys būdavo raudonas. Iki šių laikų išlikusi tradicija, kurią vis dar gerbia tikrieji šio amato atstovai, – perlus apžiūrinėti ne plikomis rankomis, o tik padėjus ant raudono audinio delne.

Išnykusio pasaulio aidai

Kadaise klestėjusio perlų pirklio namo įėjimas stebina meniškumu ir prabanga,
Farasano salos, Saudo Arabija

XX a. pradžioje Persijos ir Manaro įlankose, kaip ir kituose perlų gaudymo regionuose, šis amatas ėmė sparčiai nykti. Daugiausia tai lėmė XX a. trečiajame dešimtmetyje pasirodę auginti perlai iš Japonijos, kainavę penkiskart ar net dešimt kartų pigiau už natūraliai susiformavusius perlus. Be to, natūralios perluočių augimvietės, ilgą laiką intensyviai naudotos, pradėjo sekti. Prie drastiško perluočių nykimo prisidėjo ir didelis jūrų užterštumas, ir labai sparti klimato kaita.

Dabar natūraliai susiformavusių vertingų perlų randama be galo mažai. Šie itin reti natūralūs perlai labai vertinami, juos pasakiškomis kainomis superka kolekcionuotojai. Prekyba jais pasaulyje daugiausia vyksta iš turimų, anksčiau sukauptų atsargų. Dar vienas perlų šaltinis – prekyba senoviniais papuošalais, puoštais vertingais perlais – jie dažnai išimami ir permontuojami į modernesnius papuošalus. Tuo, beje, nereikėtų labai piktintis – teisybės dėlei reikia pasakyti, kad taip buvo daroma visais laikais.
Šiandieną perlų gaudymas Persijos ir Manaro įlankų regionuose virtęs tik pramoga turistams. Beje, ligi šiol vis dar gyvuoja perlų gaudytojų bendruomenės, kurių patys seniausi nariai dar pasakoja apie savo keliones po jūrą, dalijasi prisiminimais su senais draugais, dainuoja tradicines perlų gaudytojų dainas... Atrodo, kartu su gyvu prisiminimu netrukus užges ir šis, tolimą realybę menantis pasaulis.

Mogolų imperijos valdovai, Indija (down.com nuotr.)

Tačiau nuostabaus grožio sąskambis – skaistaus raudonumo ir akinamai baltų perlų – mums visuomet primins egzotišką, pavojų ir nuotykių kupiną perlų gavybos istoriją, jo neblėstantį ryšį su spinduliuojančia Senovės Rytų prabanga.

Į rinkinį „Manaro įlanka“

Šaltinis
Beatriz Chadour-Sampson, Hubert Bari, „Pearls“, V&A Publishing, 2013 m.