Kur glūdi modernių Kalėdų šaknys?

   
    Daugeliu atžvilgių teisūs tie istorijos tyrinėtojai, kurie teigia, kad modernusis pasaulis iš esmės gimė XIX amžiuje... Tai galime pasakyti ir apie daugelį šiandieninių Kalėdų šventimo atributų. Šįkart nesigilindami į pačias Kalėdų ištakas, pakalbėsime apie kelis iš jų – be kurių dabar neįsivaizduojame šios žiemos šventės.


Iš kur atkeliavo Kalėdų eglutė?

    Kalėdinės eglutės ištakos veikiausiai siekia gilius senųjų ikikrikščioniškųjų tikėjimų laikus, kuomet medis dar buvo laikomas didelėje pagarboje ir simbolizavo amžinąjį atsinaujinimą. Na, o paprotys kirsti gyvą eglę ir ją puošti, ko gero, radosi pas vokiečius. Senuose XVII–XVIII a. paveiksluose galima pamatyti mūsų akiai labai neįprastą reginį – eglutė pakabinta palubėje tarsi sietynas – štai tokia keista buvo tradicija. Įdomu, kad ji iki šiol nepamiršta ir Didžiosios Britanijos karališkojoje šeimoje – Vindzoro pilyje, siekiant atkurti autentišką Viktorijos laikų atmosferą, ir šiais laikais taip kabinama eglutė! O kaip ji atkeliavo pas britus? Tuojau papasakosime...
 

Kalėdų šventė Vokietijoje XVI–XVII a. Palubyje pakabinta nedidelė eglutė, namai papuošti visžalių šakelėmis.

    Europa ir Šiaurės Amerika už Kalėdų eglutės puošimo tradicijos paplitimą turi būti dėkinga ne kam kitam, o Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos vyrui princui Albertui. Jis, kaip žinia, buvo vokiečių kilmės. Norėdamas atgaivinti nostalgiškus vaikystės prisiminimus, 1840 m. jis paruošė žmonai dovaną – Vindzoro pilies salę papuošė kalėdinėmis eglėmis, o po jomis buvo pridėta gausybė brangių dovanų.
 

Karališkosios šeimos kalėdinės eglutės Vindzoro pilyje 1850 m. Po jomis – ne vaišės, kaip galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio, o brangiausios dovanos. Dailininkas – James Roberts.

    Ypač madinga puošti kalėdinę eglę pasidarė po to, kai 1848 m. žurnalas „The Illustrated London News“ išsamiai aprašė Vindzoro pilies egles ir išspausdino piešinį, vaizduojantį karališkąją šeimą šalia išdabintos eglutės. Po dešimtmečio kiek pritaikę tą patį piešinį išspausdino amerikiečių žurnalai – taip eglučių puošimo mada nukeliavo ir užjūrin.
 

Viktorijos ir Alberto šeima prie Kalėdų eglutės. Iliustracija britų žurnale „The Illustrated London News“, 1848 m.		O čia „eksportinis“ tos pačios iliustracijos variantas amerikiečių žurnale „Godey's Lady's Book“, 1860 m.

    Įdomu, kad beveik visuose XIX a. paveiksluose vaizduojamos nelabai didelės, o kartais ir įspūdingo dydžio eglės, pastatytos ne ant grindų, bet ant stalų. Turtingesniuose namuose tame pačiame kambaryje būdavo puošiami ir du arba trys medeliai.
 

Pasiturinti ir kilminga Viktorijos laikų šeima, susirinkusi prie kalėdinių eglučių. Įdomu, kad eglutės atrodo papuoštos minimaliai, subtiliai. XIX a. vidurio graviūra.

    Iš karališkųjų rūmų eglutės puošimo tradicija netrukus paplito ir paprastų žmonių namuose. Ir čia ant stalų ar po eglute būdavo pridedama dovanų, o kai kurios dovanėlės – lėlės, mediniai arkliukai ir pan. – kabodavo tiesiai ant eglutės. Vaikučiams būdavo tikras malonumas jas nusikabinti! Įsigilinkime į lietuvių kalboje dar išlaikytą žodžių derinį „kalėdinis žaisliukas“ – dabar su jais niekas nebežaidžia (gal tik išskyrus kačiukus :)), o seniau tai buvo dovanėlės vaikams, skirtos suvalgyti arba žaisti.
 

Viktorijos laikų graviūros. Kairėje: suaugusieji puošia eglutę, o vaikai nekantraudami laukia už durų. Juk ant eglutės kabinamos dovanėlės, ir vaikams nevalia per anksti jas pamatyti! (XIX a. aštuntasis dešimtmetis). Dešinėje: laimingoji valanda – nuo eglutė galima nusikabinti žaisliukus (XIX a. vidurys).

 Kuo puoštos eglutės?

    Vyresnioji karta dar iš vaikystės prisimena, kad eglutės būdavo puošiamos obuoliais, džiovintais vaisiais ir riešutais, meduoliais, sausainiukais, saldainiais – daugiausia valgomais dalykais. Iki Trijų Karalių tie skanumynai dingdavo nuo eglučių arba likdavo kabėti tik blizgantys saldainių popierėliai. Kaip teigia mūsų etnologas Libertas Klimka, eglučių dabinimo obuoliais tradicija be galo sena, siekianti net viduramžius. Tuomet mėgtos misterijos, per kurias būdavo vaidinamos scenos iš Šventojo Rašto. Dažniausiai vaidinimai prasidėdavo nuo Adomo ir Ievos, o žiemą pažinimo medį Vidurio Europos gyventojai darė iš eglišakių, kurie vieninteliai žaliuodavo žiemą. Ir ant šio „pažinimo“ medžio kabindavo obuolius...
  Taip pat ant eglutės dažnai būdavo kabinami namudiniai žaisliukai, pagaminti iš medžio, keramikos, metalo. Lietuvoje mėgti šiaudinukai. Pirktinių, masinės gamybos kalėdinių žaisliukų era prasidėjo tik XIX a. pabaigoje. Stiklinės dekoracijos (iš pradžių ne apvalios, o vaisių ar riešutų formos) buvo dirbinamos jau nuo XVI a., tuo ypač garsėjo Laušos miestelis Tiuringijos regione dabartinėje Vokietijoje. Pagal vokišką tradiciją garsiosios Vindzoro eglės taip pat buvo išpuoštos tokiais žaisliukais. 
   Nenuostabu, kad iš karto po minėto aprašymo britų žurnale prasidėjo žaisliukų eksportas iš Laušos miestelio į kitas Europos šalis. 1880 m. apsukrusis verslininkas F. V. Vulvortas (F. L. Woolworth) šio regiono žaisliukus ėmė eksportuoti į Ameriką. Netrukus pirktinių stiklinių žaisliukų mada pasklido po visą pasaulį.
 

Šie senoviniai žaisliukai greičiausiai yra XIX a. pabaigos. Jie pūsti panaudojant specialias formas. Taip būdavo išgaunami kankorėžių, vaisių ir kitokie pavidalai. (52flea.blogspot.lt nuotr.)		Seniausi kalėdiniai žaisliukai (tokie, kokius dirbindavo ir Laušos miestelyje) dažnai būdavo sujungiami tarpusavyje ir sudarydavo blizgančias girliandas. (pinterest.com nuotr.)

Šviečiančios girliandos

    Mirganti žvakių šviesa – neatskiriama jaukių švenčių dalis. Jau nuo XVII a. eglutėms apšviesti buvo naudojamos tikros žvakės, tvirtinamos vašku arba segtukais. Suprantama, dėl to kildavo daug gaisrų, o kartais sudegdavo ir visas namas. Tai skatino ieškoti būdų, kaip saugiai apšviesti Kalėdų eglutes.
 

Paveikslas „Tyli naktis“, 1891 m. Dailininkas Viggo Johansen.

    Pirmąją elektrinę girliandą 1882 m. sukonstravo Edvardas H. Džonsonas (Edward H. Johnson), artimas Tomo Edisono draugas ir bendražygis. Tik pagalvokit – Džonsono eglutė ne tik švietė 80-čia raudonų, mėlynų ir baltų lempučių, bet dar ir sukosi! 1908 m. amerikietis Ralfas Morisas (Ralph Morris), telefono tinklų operatorius, sugalvojo kalėdinei eglutei panaudoti lemputes nuo skambučių skirstymo lentos. Panašios konstrukcijos lemputės naudojamos iki šiol. Tiesa, tuo metu į elektrinį apšvietimą dar žvelgta labai nepatikliai, ir tik prieš Pirmąjį pasaulinį karą elektrinės girliandos buvo paverstos pelninga komercine idėja.
 

Vienos ankstyvųjų elektrinių lempučių eglutei puošti, 1906 m. Tai 14 lempučių firmos „Empire“ rinkinys (120 voltų). Šios lemputės buvo ne mažiau pavojingos už žvakes, nes labai greitai įkaisdavo ir galėjo uždegti eglutę. Lempučių lizdai padaryti iš balta glazūra padengto porceliano, o pačios lemputės – pūsto stiklo. (oldchristmastreelights.com nuotr.)

 

Kalėdiniai atvirukai

     Kalėdinių atvirukų išradimas taip pat priklauso XIX amžiui. Manoma, kad pirmąjį atviruką nupiešė 1843 m. britų dailininkas Džonas Kalkotas Horslis (John Callcott Horsley) savo bičiulio Henrio Koulo (Henry Cole) prašymu. Jis buvo išleistas 1000 vienetų tiražu. Mintis siuntinėti atvirukus artimiesiems ir draugams prigijo anaiptol ne iš karto. Iš pradžių ji net sutikta priešiškai – bijotasi (gal ir ne be reikalo!), kad panašūs į pirmąjį sveikinimai paskatins girtavimą per šventes. Štai koks buvo tas pirmasis atvirukas...
 

Pirmasis komercinis kalėdinis atvirukas, John Callcott Horsley, 1843 m.

 
    Ir tik 1866 m. verslininkas Džosaja Gudolas (Josiah Goodall) užsakė sukurti atvirukų seriją, kuri pagaliau tapo komerciškai sėkminga. Nuo to laiko dailininkams atsivėrė neribotos kalėdinių sveikinimų kūrimo ir apipavidalinimo galimybės, o mums visiems – galimybės pasveikinti toli gyvenančius savo artimuosius.


Dailininko J. Huverio (J. Hoover) sukurtas kalėdinis atvirukas, Jungtinės Amerikos Valstijos, Filadelfija, 1880 m.


O kaipgi Lietuvoje?..
 

Nuo seno lietuviai namus prieš Kūčias puošdavo visžalių augalų šakelėmis, šiaudiniais sodais, kai kur po Kūčių stalu arba garbingiausioje namo vietoje – krikštasuolėje – buvo statomas rugių pėdas.    Kalėdų eglutė mūsų krašte pirmą kartą paminėta 1853 m. Ją caro valdininko namuose matė ir savo dienoraštyje aprašė dar tuomet jaunas Antanas Baranauskas. Dėl vokiečių įtakos XIX amžiaus antrojoje pusėje šios tradicijos būta netoli Prūsijos buvusiuose Žemaitijos dvaruose, tačiau likusioje Lietuvos dalyje tuo metu ji nebuvo paplitusi.

Lietuviškas šiaudinis sodas, fragmentas (jonavosmuziejus.lt nuotr.)

    Pirmąsias „eglutes“ su žaidimais pradėta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pabaigoje. Lietuvos šviesuomenė priešinosi tokiems vakarams, nes jais stengtasi pavilioti vaikus iš lietuviškų daraktorinių mokyklėlių. Greičiausiai vėlgi dėl vokiečių įtakos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje eglutės puošimas buvo itin paplitęs, ir daug savanorių bei šauktinių šį paprotį parsinešė į namus. Todėl nesuklysime pasakę, kad paprasti žmonės savo namuose eglutes ėmė puošti tik XX a. trečiąjį–ketvirtąjį dešimtmečiais, bet net ir amžiaus viduryje ši mada dar nebuvo pasiekusi atokesnių Lietuvos kampelių. Mūsų tėveliai savo ankstyvojoje vaikystėje eglutės puošimo neprisimena, taip pat Naujųjų metų šventimo.
  Kairėje: tarpukario Lietuvoje ir mieste, ir kaime buvo nemažai sunkiai gyvenančių šeimų, kuriose vaikai negalėjo džiaugtis eglute. Vieną tokį atvejį aprašė Prienų ateitininkų 1926 metais savilaidos leidinys „Mūsų draugas“ (1926 m., Nr. 2, 58 p.). 
Dešinėje: tarpukario leidinio „Kregždutė“ viršelyje – lietuviškos „eglutės“ vaizdas. (kvitrina.lt  nuotr.)

    Naujieji metai beveik visoje Lietuvoje plačiau pradėti švęsti taip pat tik XX a. Taigi palyginti ne taip ir seniai. Anksčiau Naujieji metai niekuo nesiskirdavo nuo eilinio sekmadienio. Tiesa, Aukštaitijoje ši šventė buvo populiaresnė. Dar XIX a. ten Naujieji metai buvo žinomi kaip sveikinimų ir linkėjimų diena. Tą dieną visi linkėdavo vieni kitiems laimės ir burdavo ateitį. Kaip ir seniau, taip ir dabar Naujieji – linksma visuomeninė, jaunimo šventė. Žinomas senas žemaičių paprotys sutinkant Naujuosius deginti šiaudų kūlį, šokti ir dainuoti. Taip simboliškai atsisveikinama su praėjusiais metais. Dabar šią tradiciją pakeitė fejerverkai.
    Paprotys sveikinti vieniems kitus su Naujaisiais taip pat gyvas ir šiandien.
 
   Pabaigoje norime paskatinti – paklauskime vyriausių savo šeimos narių, kaip jų laikais buvo švenčiamos Kalėdos ir Naujieji metai, o gal jie ką nors pamena iš pasakojimų apie dar senesnius laikus. Šis gyvas pasakojimas daug vertesnis už bet kokius rašytinius šaltinius, paliečiantis kiekvieną asmeniškai, padedantis mums geriau susivokti, kas esame. Gražios šventės! :)