Mėnulio sodas

   
    Mėnulio, arba baltuoju sodu, šiandien vadinami sodai, kuriuose veši baltai žydintys augalai. Įvairovės jam suteikia įvairūs žali atspalviai, balta ir sidabrinė lapija, lapų ir žiedų faktūrų, formų žaismas. Neretai baltuosiuose soduose rasime ir mėlynai ar rausvai žydinčių augalų. Toks sodas nuostabiausias vėlai vakare arba naktį – juk visos kitos spalvos, išskyrus baltą, išnyksta, o balta, ypač mėnesienoje, tiesiog švyti.
    Indijoje dar prieš mogolų viešpatavimą mėnulio sodais vadintos sodai-oazės, kur buvo galima pasislėpti nuo nepakeliamų dienos karščių. Juose būdavo daug vėsinančių fontanų, kanalų, baseinų, nuostabiais aromatais kvepiančių augalų ir šešėliuotą prieglobstį teikiančių medžių.

    Galimas daiktas, kad baltųjų sodų, kokius juos įsivaizduojame šiandien, ištakų reikėtų ieškoti XIX amžiaus pradžioje. Amerikiečių rašytoja ir sodininkė Eleanora Perenyi savo knygoje „Žalios mintys“ rašo, kad tuo metu kur kas labiau negu dabar buvo vertinami kvapnūs augalai. Dažniausiai tokie augalai žydėdavo baltai ir vešėdavo šiltuosiuose kraštuose. Europoje tokie augalai būdavo auginami oranžerijose arba šiltnamiuose. Dėl svaigaus aromato tuberozas ir gardenijas ne tik aukštino poetai, bet ir itin vertino augalų kolekcionuotojai. Mėgautis egzotiškais šilumamėgiais augalais galėjo sau leisti tik pasiturintys aristokratai. Todėl net iki šių dienų vadinamieji mėnulio sodai išlaikė ryšį su rafinuota prabanga. Beje, XIX amžiaus pradžioje iš kolonijų ir Tolimųjų Rytų kraštų į Senąjį žemyną pradėta gabenti nesuskaitoma daugybė Europoje dar nepažintų rožių – lepių, neatsparių šalčiams, tačiau labai kvapnių ir žavingų. Vėliau jos buvo naudojamos rožių selekcijoje išvedant tinkamesnes mūsų klimatui rožes.

   
    Baltųjų sodų aukso amžius prasidėjo XX amžiuje, o ketvirtajį ir penktajį dešimtmečiais išgyveno tikrą pakilimą. Prie to daug prisidėjo garsioji anglų sodininkė Gertrude Jekyll, XX a. pradžioje kūrusi monochrominius sodus ir labai daug reikšmės teikusi spalvoms sode. Nuostabus Baltasis sodas Sissinghurste (Kentas, Anglija) – turbūt garsiausias, o galbūt ir gražiausias tokio pobūdžio sodas pasaulyje. Jį anglų rašytoja ir sodininkė Vita Sackville-West kartu su savo vyru seru Haroldu Nicolsonu pradėjo kurti 1931 m. kaip rožių sodą, o 1949–1950 m. pertvarkė į Baltąjį sodą. Ligi šiol jame auga tik balti, žali ir sidabriškai pilki augalai.
 

   
    Nuo to laiko Baltieji sodai tvirtai įleido šaknis į sodininkystės istoriją, o pastaruoju metu besižavinčiųjų šia idėja tik daugėja.
    Lietuviškojoje sodininkystės tradicijoje baltojo sodo apraiškų turbūt vargu ar rasime anksčiau negu XX amžiaus pabaigoje, tačiau neabejotinai ir mūsų didžiuosiuose XIX amžiaus aristokratų dvaruose būta prabangių oranžerijų, kuriose, neatsiliekant nuo paskutinio mados šauksmo, vešėjo aromatingi, baltai žydintys augalai. Tačiau prie dvarų juk niekada netrūko ir paprastesnių, po lietuviška saule klestinčių kvapnių baltai žydinčių augalų – jazminaičių, karališkųjų lelijų, senovinių rožių... O vaikštinėdamas vakare jiems žydint –  nesvarbu, kur – prie kuklių parko takelių ar prabangiame parteryje – tikrai galėjai pasijusti atsidūręs svajingame mėnulio sode.
    Savo vizijų vedamos, mes taip pat kuriame savo mažą ir kuklų Baltąjį sodelį. Jis mums – tikra sielos atgaiva.

© Lina Krasnovaitė, „Filigrania“,  2016 m.