Žydrasis krantas

    Dabar sunku patikėti, kad nuo Romos imperijos žlugimo laikų maudymasis jūroje buvo pamirštas – beveik niekas nesimaudė nei savo malonumui, nei dėl sveikatos, o tokio dalyko kaip atostogos prie jūros apskritai neegzistavo. Kurortai turėjo nueiti ilgą kelią, kad galėtume mėgautis šiandien mums įprastais atostogų džiaugsmais. Dar XVIII a. viduryje dabar bene garsiausias Europos kurortas Žydrasis krantas (Côte d'Azur) tebuvo neturtingas žvejų kaimelis... Kaipgi tai atsitiko? Kokią dalelę XIX amžiaus istorijos mums gali pasakoti Žydrasis krantas ir kaip visa tai susiję su mūsų šiandieninėmis atostogomis prie jūros?
 
Žydrasis krantas – lyg pasakoj apie Pelenę

    Žydrasis krantas – tai Viduržemio jūros pakrantės regionas, apimantis Prancūzijos pietrytinį krantą ir Monaką. Jis žinomas ir Prancūzijos Rivjeros vardu. Šiandien tai vienas prestižiškiausių Europos paplūdimių – klestintis, mėgstamas įžymybių, gausiai lankomas turistų. Jis taip pat garsėja Kanų kino festivaliu, Graso parfumerijos pasauliu, prabanga spindinčia Nica... Tačiau Žydrasis krantas ne visuomet buvo toks žymus. Ilgus amžius jis gyveno uždarą ir paprastą žvejų kaimelio gyvenimą. 

Gustave Courbet, „Rami jūra“, 1869 m.

Pirmasis keliautojas, atkreipęs britų aristokratijos dėmesį į šį regioną, buvo rašytojas Tobijas Smoletas. 1763 m. jis apsilankė Nicoje – tuomet ši dar priklausė italams, Sardinijos karalystei. Savo romane „Kelionės po Prancūziją ir Italiją“ Smoletas aprašė Nicą ir šiltą jos klimatą žiemą. Koks sutapimas – maždaug tuo pačiu metu škotų daktaras Džonas Braunas atrado gydymo metodą, vadinamą klimato terapija. Pagal šį metodą įvairioms ligoms gydyti buvo rekomenduojama pakeisti klimatą. Švelnus Žydrojo kranto klimatas puikiai tiko šiai terapijai.

   Praėjus maždaug šimtui metų nuo Smoleto apsilankymo, – 1864-aisiais – po Sardinijos karo Nica atiteko Prancūzijai. Dar po šešerių metų nutiestas geležinkelis Žydrąjį krantą atvėrė visai Europai. Netrukus šią vietovę pamėgo tuometiniai Europos valdovai. Vos paleidus geležinkelį, asmeniniu traukiniu atvyko Aleksandras II, po jo – Napoleonas III ir kiti monarchai.
 

Čia dažnai lankydavosi ir karalienė Viktorija. Ji keliaudavo su visa svita, kurią sudarydavo nuo šešiasdešimties iki šimto žmonių – virėjas, dantistas, kambarinės, tarnai, be to, kartu veždavosi savo lovą ir maistą.   XIX a. pabaigoje Žydrasis krantas dėl savo nuostabių spalvų ir ryškių kontrastų pritraukė nemažai menininkų. Tarp jų ir garsiuosius impresionistus – Monė, Manė, Renuarą... Jie savo paveiksluose įamžino pasikeitusį regiono veidą – turtingą, klestintį, turistų nestokojantį pajūrio kurortą, vasarinį Paryžiaus bulvarą... Iš esmės tokį, kokį mes jį pažįstame šiandien.

Claude Monet, „Paplūdimys Truvilyje“, 1870 m.

Kurortai – kaip viskas prasidėjo

   Žydrojo kranto istorija primena kitų Europos bei Šiaurės Amerikos kurortinių regionų suklestėjimą XIX amžiuje – Baden Badeną Vokietijoje, Ibizą Ispanijoje, Skarborą ir Braitoną Anglijoje, Floridą Amerikoje...
   Įdomu, kad kurortai savo kilme daug labiau susiję su gydyklomis negu su nerūpestingu pliuškenimusi jūroje, o ir tos gydyklos iš pradžių buvo visai ne prie jūros. Negaluojantieji sveikatos taisyti būdavo siunčiami prie mineralinių gydomųjų šaltinių – vadinamųjų vandenų, kur buvo taikomos įvairios procedūros. Mineralinio vandens gėrimas, pasivaikščiojimai, pasivažinėjimai ekipažais ir rami kurorto aplinka taip pat teikė gydomąjį poveikį. Tokių ankstyvųjų kurortų XIX a. viduryje būta ir Lietuvoje – to amžiaus rašytojas ir keliautojas Vladislavas Sirokomlė knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ gana plačiai aprašo Stakliškių gydomųjų vandenų kurortą. Tiesa, jis nebuvo toks prabangus kaip jo broliai Birštono ar tuo metu jau prakutęs Druskininkų kurortas, o ką jau lygintis su pusbroliais užsienio gydomųjų vandenų kurortais, prie kurių, beje, traukdavo ir labiau pasiturintys lietuviai.
 

Saratogos gydomųjų mineralinių vandenų kurortas, XIX a. vidurys

   
   Tačiau nuo XVIII a. antrosios pusės Vakarų mokslininkai ir gydytojai vis garsiau ima šnekėti, kad jūros vanduo dar naudingesnis sveikatai. Anot jų, klimato terapija, maudynės jūroje, jūros vandens gėrimas tiko daugeliui ligų gydyti – nuo depresijos iki raupsų.

Ankstyvasis kurortas prie jūros Anglijoje – Čarmautas, 1826 m.

Taip pamažu gydymasis prie jūros išstūmė „vandenų“ praktiką. Iš Anglijos ši mada plito piečiau į Europą, kol pasiekė Viduržemio jūrą ir taip davė pradžią šiuolaikinėms atostogoms prie jūros, šiltuosiuose kraštuose. Mokslininkų pažiūros ir gydytojų metodai keitėsi, o kurortai ėmė gyventi savą gyvenimą. Į juos nuolat plūdo turistai, pamėgę maudynes jūroje.    Suprantama, atostogų pajūryje prabanga iš pradžių buvo prieinama tik aukštuomenei. Tačiau nuo XIX a. pirmosios pusės į kurortus ima plūsti ir prasigyvenę viduriniosios klasės atstovai – valdininkai, prekybininkai...

   O darbininkai ir neturtingieji scenoje pasirodo tik amžiaus pabaigoje. Tam kelią atvėrė išsiplėtęs geležinkelių tinklas, taip pat mokamos atostogos, kurias pagaliau ėmė gauti dirbantieji.
    Tad kaipgi atrodė atostogos prie jūros XIX amžiuje?
 
Keistosios maudymosi kabinos

    Įsivaizduokite, kad staiga atsiduriate pajūrio kurorte, 1867-ieji… Ką matote? Baltas smėlis, žydra, saulės nutvieksta jūra, kedenama švelnių bangelių. Ant smėlio sėdi ponas su skrybėle šviesiai pilku kostiumu, rankose laiko lazdą. Susimąstęs jis stebi netoliese besisūpuojančius burlaivius, o mintimis galbūt kažkur labai toli. Čia pat prisėdusi ir jo dama. Plačiai pasklidę jos šviesūs kaspinais ir nėriniais išpuošti sijonai. Baltu skėčiu pridengia savo skaistų, mažai saulės mačiusį veidą.

Kiek tolėliau – ponia, oriai einanti prie medinės kabinos ant didelių ratų...   Tokiomis kabinomis sėte nusėtas visas krantas, jų išvažinėtas visas smėlis. Tai – maudymosi kabinos, mūsų akiai keisti mediniai nameliai ant ratų. Kai kurios įkinkytos arkliais ir paruoštos naudotis.   Kabinos turėjo dvejas duris iš abiejų pusių, brangesnių vidus buvo išmuštas audiniu, pigesnių išklijuotas popieriumi arba laikraščiais, o pigiausiose nė to nebuvo. Tokios kabinos buvo skirtos daugiausia moterims.

Bognoro paplūdimys, Anglija, XIX a.

   Pro vienas duris pageidaujanti išsimaudyti dama įeidavo, viduje persirengdavo maudymosi kostiumu, kuris, beje, smarkiai skyrėsi nuo dabartinio. Tuomet iškeldavo vėliavėlę prie durų – taip buvo duodamas ženklas vežikui – ir tokia karietaitė, traukiama arklio, o kartais ir žmogaus, pajudėdavo jūros link.

Maudymosi  kostiumas

Įvažiavus maždaug per pusę ratų į jūrą, tiek, kad dugnas siektų vandenį, vežikas nuvesdavo arklį kranto pusėn ir ten jį įkinkydavo, o kitos kabinos durys likdavo žiūrėti į atvirą jūrą.   Pro šias duris dama išlipdavo ir, visiškai užstota kabinos nuo smalsių akių pakrantėje, galėjo ramiai keletą kartų murktelėti į vandenį, paplaukioti.  Tiesa, nelabai mokančiosioms plaukti savo paslaugas siūlė profesionalios „nardintojos“, reikiamu metu panardinančios ir ištraukiančios iš vandens. Kai kurios kabinos turėdavo beveik iki vandens nusileidžiančią „kuklumo uždangą“, kuri užtikrindavo dar didesnį privatumą.  Baigusi sveikatinimo procedūrą, dama vėl įlipdavo į kabiną, persirengdavo ir, davusi ženklą vėliavėle, būdavo grąžinama į krantą.

   Pirmosios maudymosi kabinos atsirado dar XVIII amžiuje. Didžiausią populiarumą jos pasiekė karalienės Viktorijos viešpatavimo laikais ir naudotos maždaug iki 1920 metų. Taigi XIX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje Didžiosios Britanijos ir jos kolonijų, Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Meksikos paplūdimiai buvo sėte nusėti tokiomis maudymosi kabinomis.

Ostendės paplūdimys, Belgija, XIX a. pab. – XX a. pr.

   
   Šiandien toks ceremoningumas gali atrodyti kvailas ir absurdiškas – esame greiti pasijuokti iš mūsų akiai neįprastų senųjų laikų keistybių. Tačiau gal tik šiandien, kai vyrauja visai kitos moralės, viešosios ir vidinės kultūros normos. Įsigilinus į to meto žmonių mąstymo logiką, kuklumo supratimą, tradicijas, tai visai suprantama. Moterims viešai rodytis, juolab lįsti į vandenį, apsitaisius maudymosi kostiumu, nederėjo. Be to, saulės įdegis buvo laikomas žemesnio socialinio sluoksnio požymiu, tad kilmingos moterys saugojo savo šviesią skaisčią odą, slėpė ją po prašmatniais saulės skėčiais.
  Po Pirmojo pasaulinio karo, smarkiai pakeitusio žmogaus mąstyseną ir vertybes, tokios kabinos išnyko. Šiandien apie tokią keistybę mums primena gal tik persirengimo kabinos. Beje, pasaulyje dar esama vietų, kur iki šių dienų išliko senosios maudymosi kabinos, perdirbtos į persirengimo kabinas.
 
Pramogos

  Tačiau nepagalvokite, kad XIX amžiaus kurortuose buvo pilna tik maudymosi kabinų ir paliegusių, išbalusių, nuobodžiaujančių ponų ir ponių. Anaiptol.
   Labai greitai didesni kurortai iš gydyklų tapo madinga atostogų leidimo vieta. Juk ne veltui atostogoms skirti moterų tualetai buvo itin prabangūs – tai pramogų, linksmybės, išsivadavimo iš varžančios namų rutinos, kai kam – lengvo flirto metas, o apsukresniems – gal net galimybė sulošti sėkmingą būsimų vedybų partiją.
 

Alfred Stevens, „Vila Sent Adrese“, 1884 m.

 
   Pramogų čia tikrai netrūko! Daug dalykų, kurie dabar mums siejasi su atostogų džiaugsmais, yra atsiradę būtent XIX a. kurortuose – nekaltos vaikiškos pramogos ir žaidimai, smėlio pilys, poniai ir arkliukai paplūdimyje, pagaliau mėgavimasis gamtos ir jūros teikiama atpalaiduojančia ramybe… O kur dar madingosios promenados, paplūdimio artistai, lėlių teatrai, koncertai, rengiami čia pat, prieplaukoje, atliekami kelių muzikantų ar net viso orkestro…
    Teisybės dėlei reikia paminėti ir lošimo namus – jie ypač suklestėjo tokiuose kurortuose. Na, bet negi tas, kuris visus metus smarkiai plušėjo, per trumpą atokvėpį atsisakys progos dar smarkiau palošti…  

Pierre Auguste Renoir, „Pajūryje“, 1883 m.

Į kurortus ėmus plūsti įvairių socialinių sluoksnių atstovams, smarkiai išsiplėtė ir pramogų pasiūla. Kai kurie didesni pajūrio kurortai buvo labiau orientuoti į sparčiai gausėjančios darbininkų klasės atostogų rinką. Jie siūlė net „malonumų pilis“, kažkuo primenančias dabartinius milžiniškus pramogų centrus. Ten būdavo ne tik operos salė, teatras, šokių, parodų salės, bet kartais ir zoologijos sodas, akvariumai, lagūnos su venecijietiškomis gondolomis ir sodai...   Tačiau, kaip ir šiandien, be triukšmingų kurortų visuomet galėjai nuvykti ir į atokų žvejų kaimelį prie jūros, kur nėra minios atostogaujančiųjų ir prekeivių. Ten mėgaudamiesi gamtos grožiu ir ramybe, žmonės tiesiog linksminosi patys ir linksmino kitus – taip, kaip galėjo ir mokėjo.

© Lina Krasnovaitė, „Filigrania“,  2015 m.
 

Į rinkinį „Žydrasis krantas“

Šaltiniai
1. John Connell Medical Tourism, CABI International, 2011.
2. Austenonly.com [elektroninis išteklius], prieiga per internetą: http://austenonly.com/2010/03/17/austenprose-sanditon-group-read-jane-austen-and-seaside-resorts/ (žiūrėta 2014 08 25).