RENGINIAI
APIE MUS MEDIJOSE
Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
APIE MUS MEDIJOSE
Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
Grįžtanti pamiršta tradicija – apeiginės lipdytinės figūrėlės

Mūsų lipdyta Elnio Devyniaragio figūrėlė
Mitinio Elnio Devyniaragio grįžimas su Saule ant ragų – mūsų protėviams nebuvo tiesiog gražus vaizdinys. Jis reiškė – ir tebereiškia – esmingą Gamtos, taigi, ir Visatos Virsmo tašką, Šviesos pergalę prieš Tamsą, kurioje žmonės – ne pasyvūs Gamtos reiškinių stebėtojai, o betarpiški dalyviai ir bendrakūrėjai. Ir turbūt būtent dėl to šiuo laikotarpiu (o kai kur ir per Pavasario lygiadienį) grįžtančiai Saulei pagerbti, pavasariui žadinti būdavo lipdomos apeiginės gyvuliukų, žvėriukų figūrėles, kurias dovanodavo artimiesiems, kaimynams, draugams, vaikai su jomis žaisdavo, skanaudavo... Apeiginės figūrėlės turėjo saugoti visus metus nuo negandų, užtikrinti sėkmingus metus. Jos laikytinos labai ankstyva apeiginės duonos atmaina, glaudžiai susijusia su kitomis – meduoliu, kalėdaičiu, kūčiuku...
Figūrėlės visai nedidelės... Mūsų lipdyti įvairūs elniai, paukštelės, jautukai, oželiai, baronėliai...
Kiekviena figūrėlė turėjo savo prasmę: elnias – sėkmei, ilgaamžiškumui, jautukas – namų gausai ir gerovei, baronėlis – turtui, paukštė – šeimos laimei... Bene geidžiamiausia buvo Saulės Elnio figūrėlė – juk tai tas pats Elnias, atnešantis Saulę ant savo ragų...
Figūrėlių lipdymo tradicija išliko labai izoliuotuose ir nuo civilizacijos poveikio apsaugotuose regionuose – šiaurės kraštuose ar kur giriose užsislėpusiuose kaimeliuose – pavyzdžiui, Karelijoje, Kurpių kaime Lenkijoje. Lietuvoje kai kuriose šeimose iki šiol iš kūčiukų tešlos lipdomos paukštės. ne veltui – Lietuvoje nuo seno buvo stiprus Deivės Paukštės kultas.
Tokių figūrėlių lipdymas – tikra apeiga. Tai daroma savo šeimos rate, gerai nusiteikus. Tešla gaminama iš viso grūdo ruginių miltų, druskos ir labai šalto vandens. Šiandien tešlos receptūros įvairuoja – dedama ir baltų miltų, ir cukraus (kad skanesnė būtų), naudojama iš druskos ar net molio pagaminta masė. Figūrėlei lipdyti imamas gabalėlis turi būti nedidelis, kad tilptų delne – sakoma, laimė neturi išsikišti. Reikalingos įpjovos daromos aštriu peiliu – piktosioms dvasioms nubaidyti. Darant kiekvieną įpjovą, mintyse išsakomas palinkėjimas, tarsi užkalbėjimas. Tokiu būdu figūrėlės iš tiesų tampa magiškomis ir spinduliuoja apsaugą.

Elniai devyniaragiai, parnešantys Saulę, baronėlis, paukštė – ateinančių metų Šviesai, Sėkmei ir Gerovei...
Kiekviena figūrėlė turėjo savo prasmę: elnias – sėkmei, ilgaamžiškumui, jautukas – namų gausai ir gerovei, baronėlis – turtui, paukštė – šeimos laimei... Bene geidžiamiausia buvo Saulės Elnio figūrėlė – juk tai tas pats Elnias, atnešantis Saulę ant savo ragų...
Figūrėlių lipdymo tradicija išliko labai izoliuotuose ir nuo civilizacijos poveikio apsaugotuose regionuose – šiaurės kraštuose ar kur giriose užsislėpusiuose kaimeliuose – pavyzdžiui, Karelijoje, Kurpių kaime Lenkijoje. Lietuvoje kai kuriose šeimose iki šiol iš kūčiukų tešlos lipdomos paukštės. ne veltui – Lietuvoje nuo seno buvo stiprus Deivės Paukštės kultas.
Tokių figūrėlių lipdymas – tikra apeiga. Tai daroma savo šeimos rate, gerai nusiteikus. Tešla gaminama iš viso grūdo ruginių miltų, druskos ir labai šalto vandens. Šiandien tešlos receptūros įvairuoja – dedama ir baltų miltų, ir cukraus (kad skanesnė būtų), naudojama iš druskos ar net molio pagaminta masė. Figūrėlei lipdyti imamas gabalėlis turi būti nedidelis, kad tilptų delne – sakoma, laimė neturi išsikišti. Reikalingos įpjovos daromos aštriu peiliu – piktosioms dvasioms nubaidyti. Darant kiekvieną įpjovą, mintyse išsakomas palinkėjimas, tarsi užkalbėjimas. Tokiu būdu figūrėlės iš tiesų tampa magiškomis ir spinduliuoja apsaugą.

Elniai devyniaragiai, parnešantys Saulę, baronėlis, paukštė – ateinančių metų Šviesai, Sėkmei ir Gerovei...
Tokia štai šventos, apeiginės duonos atmaina...
Trumpa instrukcija, kaip lipdyti:


Nulipdžius figūrėles, jos parą laikomos šaltai, šaldytuve arba lauke. Mūsų nežiemiškų žiemų sąlygomis patartume nenešti jų į lauką, kad figūrėlės neprarastų formos. Patyrėme, kad geriau jas padžiovinti kur nors šiltai, tarkim, ant radiatoriaus. Kitą dieną jas galima kepti – pastatome į krosnį ar orkaitę ir kepame ant nedidelės ugnies – maždaug 140–150 laipsnių temperatūroje, apie valandą, pusantros. Kai pajusite duonos kvapą ir matysite, kad figūrėlės iškepusios, sukietėjusios, jas išimkite ir trumpam – kokioms 15 sekundžių – panardinkite verdančiame vandenyje, išgriebkite ir 5 minutėms pastatykite atgal į orkaitę. Taip figūrėlės apsitrauks blizgančia glazūra.
Tinkamai „užkalbėtos“ figūrėlės tikrai pradžiugins juos gavusius, patikėkite! ♥
Tuo įsitikinome ir dovanodamos figūrėles savo renginio dalyviams :)
Lina Krasnovaitė-Siparienė, Rūta Krasnovaitė,
„Filigrania“
„Filigrania“