Šis tas apie XIX a. gedėjimo juvelyriją

Segė, dirbinta iš tikro poliruoto gagato, XIX a.

 
 


2017 m. spalio 31 d.


    Artėjant Vėlinėms, pakalbėkime apie XIX a. gedulo papuošalus. Europoje gedėjimo kultūra ypač suklestėjo mirus Anglijos karalienės Viktorijos vyrui princui Albertui. Karalienė labai skaudžiai išgyveno netektį, o jos nešiojami gedulo rūbai ir papuošalai to meto visuomenę veikė gal net labiau už mados žurnalus. Tuo metu buvo svarbu išreikšti gedulą iš karto po artimojo mirties, taigi parduotuvės buvo užverstos jau paruoštais gedulo laikotarpiui skirtais rūbais ir papuošalais.

Auguste Toulmouche paveikslas „Paguoda“, 1867 m.

    Beje, tai, kad moteris apsirengusi juodai ir pasipuošusi juodais akmenimis, anaiptol nereiškė, kad ji gedi – juoda spalva ir XIX amžiuje buvo mėgstama, laikyta elegantiška. Būtent audiniai, iš kurių siūdintas rūbas, leido apie tai spręsti. Gedėjimo rūbai būdavo siuvami iš neblizgaus specifinio šilko ar pigesnio jo pakaitalo bombazino, taip pat krepo – labai smulkiai glamžyto audinio, puošiami krepo raukiniais. Prie šių specifinių audinių buvo sunku derinti aksomą, nėrinius ar kitas puošmenas. Gal todėl būtent jie ir naudoti gedului skirtiems rūbams.
 
Kairėje – gedulo suknelės, siūtos iš krepo, detalė, 1902–1904 m. „Metropolitan“ muziejaus eksponatas.
Dešinėje – graviūra mados žurnalui, 1885 m.

    Paties giliausio, vadinamojo pirmojo gedėjimo metu (jo trukmė buvo skirtinga ir priklausė nuo to, kiek artimas buvo miręs giminaitis) dažnai buvo nešiojami papuošalai, gaminti iš nepoliruoto gagato. Tai tam tikra akmens anglies atmaina, susiformavusi fosilizuojantis priešistorinių araukarijų medienai. Šis pusbrangis akmuo vertintas dėl vientisos juodos spalvos ir paprastumo. Apdorojant gagatą, būdavo sunku išgauti įmantrias formas (ir tai reikalaudavo didelės meistrystės), todėl dažniausiai tenkintasi stambiais paprastesnių formų papuošalais. Daug gagato Anglijoje buvo iškasama Vitbio (Whitby) kasyklose, ir per visą XIX a. tai buvo bene populiariausia gedėjimo papuošalų medžiaga. Tolesniu gedulo laikotarpiu leista nešioti poliruotą gagatą, kitus juodus akmenis ar jų pakaitalus, neutralios – baltos – spalvos papuošalus, padirbintus iš dramblio kaulo ar perlų. Mėgtas oniksas, ypač tuomet, kai išmokta pagilinti jo juodumą. Gedulo juvelyrikos klestėjimo laikotarpiu, XIX a. antrojoje pusėje, plačiai naudotas akmenis imituojantis stiklas.
 
Kairėje – kryžiaus formos pakabukas, dekoruotas vynuogės šakele, dramblio kaulas, XIX a.
Dešinėje – papuošalų rinkinys iš onikso, puoštas auksu ir perlais, vaizduojančiais pakalnučių puokštelę, apie 1870 m. Taip pat gerai atpažįstami kryžiaus ir neužmirštuolės simboliai.

    Simbolika čia anaiptol nebuvo bereikšmė. Kryžiaus formos papuošalas reiškė tikėjimą, o apie jį apsivijusi gebenė (ar vynuogė) – amžinąjį gyvenimą. Mėgtas ir neužmirštuolės žiedo motyvas – jis bylojo neblėstantį atminimą. Inkaras – vilties simbolis, ąžuolo gilės reiškė stiprybę ir meilę, o tuščia gilės galvutė – skaudų praradimą.
   Itin vertintas Bohemijoje gamintas vadinamasis „prancūziškasis gagatas“ – labai tamsios raudonos spalvos stiklas, dažnai tvirtintas ant juodinto metalo plokštelių. Beje, juo puoštasi ne tik per gedulą, bet ir kitomis progomis. Išmokus gaminti plastiką ir sintetinį kaučiuką, šie dirbtiniai pakaitalai taip pat entuziastingai pradėti naudoti kaip daug pigesni brangiųjų akmenų variantai, skirti viduriniajai klasei.
 
„Prancūziškojo gagato“ rinkinys originaliame dėkle, apie 1870 m. Britų muziejaus eksponatas.

    Beje, plaukų juvelyrika – taip pat neatskiriama gedėjimo papuošalų dalis, bet apie ją jau esame kalbėję dienoraščio straipsnelyje „Mįslė iš juvelyrikos istorijos“. 

© Lina Krasnovaitė, Rūta Krasnovaitė
„Filigrania“

Pirmąjį „Filigrania“ papuošalą, įkvėpą papuošalų su prancūziškuoju gagatu,
galite pamatyti čia.



Šaltinis – Charlotte Gere, Judy Rudoe, „Jewellery in the age of Queen Victoria: A Mirror to the World“, The British Museum press, 2010.