Izabelė ir vazonas su baziliku

2015 m. spalio 31 d.

Įdomus sutapimas, kad rytoj, visai prieš pat Vėlines, mirusiųjų atminimo šventę, britai švęs poeto, romantizmo atstovo Džono Kytso 220-ąsias gimimo metines. Ta proga suradome paveikslą, pasakojantį šiurpią, beribės meilės ir nenumaldomo sielvarto persmelktą istoriją, paremtą Kytso poema „Izabelė“ (1818 m.). Kilminga mergina įsimyli šeimos tarną Lorenzo, o broliai, nusprendę ją ištekinti už turtingo vyro „ir jo alyvmedžių“, nužudo mylimąjį. Šmėkla pasirodęs Lorenzo papasakoja Izabelei, kaip surasti jo kapą. Ji iškasa mirusiojo kūną, nupjauna galvą ir užkasa vazone, kuriame auga bazilikas. Viską pasaulyje pamiršusi, Izabelė rymo prie baziliko ir laisto jį savo ašaromis.

Paveiksle, regis, į nedalomą visumą susilieja mirtis, gedulas ir tobulas grožis, žydintis, gyvastingumu pulsuojantis pasaulis. Dailininkas, nors ir nepriklausė Prerafaelitų brolijai, labai prijautė jos estetiniams principams – gal pastebėjote, kad prerafaelitų drobėse mirtis, skausmas neretai perteikiami tokioms skaisčiomis spalvomis ir tokiame įstabiame fone, kad nejučiomis išnyksta visos priešpriešos – tarp grožio ir bjaurumo, gyvenimo ir mirties...