Argi ne žmogaus dalia iškęsti, kas jam skirta...

2017 m. birželio 14 d.


   „Argi ne žmogaus dalia iškęsti, kas jam skirta, iki dugno išgerti taurę? O jei taurė buvo karti žmogiškosioms dangaus lūpoms, kodėl aš turėčiau vestis didžiu ir tvirtinti, kad man ji saldi? Ir kodėl turėčiau gėdintis tokią valandą, kada visa mano būtybė virpa tarp būties ir nebūties, kada praeitis it žaibas blyksi virš juodų ateities žiočių, kada viskas aplink griūva ir kartu su manim žlunga pasaulis... Argi tai nėra balsas suvarginto, savęs nerandančio ir nesulaikomai prarajon krintančio tvarinio, kuris veltui mėgina pakilti ir iš gilumos šaukiasi: „Mano dieve, mano dieve, kam mane apleidai?“ Kodėl turėčiau gėdintis to šauksmo, kodėl bijoti valandos, kurios neišvengė nė tas, kuris vynioja dangų kaip skepetą?“

J. V. Gėtė, „Jaunojo Verterio kančios“,
iš vokiečių kalbos vertė E. Vengrienė