Klajoklis virš rūko jūros

2016 m. balandžio 26 d.

Daug potyrių, minčių ir apmąstymų kelia šis didingas, romantizmo dvasios persmelktas vokiečių dailininko Caspar David Friedrich’o paveikslas „Klajoklis virš rūko jūros“ (1818 m.) Šiandien į jį pažvelgėme pro melodingas Adomo Mickevičiaus eiles. Argi ne puikus, jo vertas akompanimentas?
 
Skiriama…
Alpėse, Špliugene, 1820
 
Niekuomet su tavim išsiskirt negaliu!
Tu seki mane jūros ir žemės keliu,
Aš matau tavo blizgančias pėdas ledynuos,
Tavo balsas man Alpių tarpekliuos vaidinas.
Aš bijau susitikt beklajodams aplinkui
Ir gailiuosi, kad žvilgsnis tavęs nesutinka.
 
Ir dabar, kai tarpekliai man žiojas po kojom, –
Debesų glamonėjams, bedugnių viliojams,
Sustabdau leduose aš nuvargintą žvilgsnį
Ir, nubraukęs lašus nuo aptemusio žvilgsnio, –
Ieškau šiaurėj žvaigždės po pilkąsias erdves,
Ieškau tavo namų, Lietuvos ir tavęs.
Gal ir šiandien gausingam šokėjų būry
Tu sukiesi linksma ir juos žvilgsniais buri.
O galbūt naujų meilių pradėjai jau eilę,
Gal juokais tu šneki apie mudviejų meilę.
Pasakyk, ar laiminga esi, kad šeimyna
Paklusniųjų vergų tave p o n i a vadina?
Kad guli prabangoj, pabundi tu nurimus,
Kad tavęs nebejaudina joks atminimas?
Laimingesnė ar būtumei, mano mieloji,
Jei abu po pasaulį mes būtum klajoję?
Ak, už rankos aš būčiau uolynais vedžiojęs,
Dainomis būčiau tramdęs kelionės pavojus,
Būčiau nardęs kriokliais ten,  kur prarajos baisios;
Būčiau akmenis vilkęs ir lieptą tau taisęs,
Tavo kojų vanduo čia nebūtų suvilgęs,
O rankas pabučiavimais būčiau sušildęs!
Mus naktis būtų laukus kalnėno pastogėj,–
Mano apsiaustu ten apsisupus patogiai,
Prie ugniakuro sėstum, toliau nuo kertės,
O užmigus pabustum ant mano peties.
 
[1829, rugsėjo 24]
Vertė Kazys Binkis