Leonila Bariatinska – Peterburgo ir Vilniaus gražuolė

Leonila Bariatinska (dail. Franz Xaver Winterhalter), 1849 m.

2016 m. lapkričio 24 d.
 

    „Peterburgo padangėje įsižiebė nauja žvaigždė, žvaigždė nedeginanti, kiek šaltoka, tačiau jos žavesio spinduliai nusidriekia visur. Ateisi ir įsipainiosi juose.“ – Taip 1834 m. pradžioje apie kunigaikštytę Leonilą Bariatinską rašė kunigaikštis Viazemskis. To meto salonuose jos aksominės akys ir sabalo spalvos antakiai sukėlė daug triukšmo. Tais pačiais 1834-aisiais, išdidžiai atmetusi ją įsimylėjusio kunigaikščio Aleksandro Trubeckojaus pasiūlymą tekėti, ji pasirinko našlį Liudviką Adolfą Vitgenšteiną.
 
Leonila Bariatinska (dail. Franz Xaver Winterhalter), 1843 m., Paryžius. Pažvelkite, kaip nerūpestingai, su kokiu lengvumu ir gracija ji žaidžia su brangiais karoliais ant kaklo, beveik su nuoboduliu veide, lyg kokia Rytų haremo gražuolė. Šią aliuziją stiprina ryškios spalvos ir prabangūs apdarai.
   
    Paklausit, ir ko gi mums turėtų rūpėti kažkokia XIX a. Peterburgo gražuolė?.. Tiesą sakant, ji buvo beveik vietinė Vilniaus gražuolė, nes po vestuvių daug laiko leido Verkių rezidencijoje, kurią XIX a. viduryje įsigijo jos vyras. Tik pamanykit – o juk, remiantis Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijomis“, net pats Aleksandras I (juokais ar rimtai) yra sakęs, kad Verkiai jam būtų per brangūs! :)
 
   
     
     Gimusi 1816 m., o mirusi 1918 m., ji išgyveno (pirmąkart pažvelgę į metus, tyliai aiktelėjome) – 102 metus! Palyginus su amžininkais, tai tikrai rekordinis amžius, ypač aristokratų luomui. Šiai moteriai prieš akis prabėgo beveik visas XIX amžius.
 
    Matė ji daug – 1848 m. iš savo namų balkono stebėjo beprasidedančios revoliucijos Prancūzijoje siautulį, 1870 m. dalyvavo diplomatiniuose veiksmuose ir asmeniškai dėjo pastangas, kad neįvyktų Prancūzijos ir Prūsijos karas...
    Paryžiuje turėjo prašmatnų saloną, kuriame rinkdavosi to meto intelektualai ir aukštuomenė. Iš pradžių laimingai gyvenusi santuokoje, vėliau atitolo nuo vyro.
    1851 m. Romoje priėmė katalikybę. Amžininkė Aleksandra Smirnova savo memuaruose rašė, kad Vitgenšteinų gyvenimas Saino pilyje, Prūsijoje, priminė beprotnamį. Kunigaikštienė klaidžiodavo po pilį palaidais plaukais, vilkėdama juodą rūbą su dideliu kryžiumi ant nugaros, vis puldama į įsivaizduojamą egzaltaciją.
    O vyras savo gyvenimo pabaigoje iš tiesų išėjo iš proto. Žmona jį pergyveno net visais 52-ejais metais! Nors buvo vos keleriais už jį jaunesnė.
 
    Leonilos Bariatinskos nuotrauka, 1857 m.
    Šią žavią moterį įamžino ne tik garsiojo vokiečių portretisto Franz Xaver Winterhalter’io teptukas. Apsidžiaugėme, Vilniaus paveikslų galerijos parodoje „Lietuvos didikų portretai“ radę jos atvaizdą, tapytą mūsų vietinio dailininko, Jono Rustemo mokinio, Kanuto Rusecko ranka pagal Horacijų Vernet. Beje, ir F. X. Winterhalter’io, ir K. Rusecko paveiksluose ji spinduliuoja tuo pačiu pietietišku grožiu, rezervuotu, net kiek melancholišku, bet gal tuo ir pakerinčiu žvilgsniu.
 
 
   
   Svetainėje Epaveldas apie šį paveikslą rašoma: „Paveikslo centre pavaizduota ant žirgo sėdinti Leonila Bariatinska Vitgenšteinienė, rodanti medžiokinį sakalą savo mažajam sūneliui Fridrichui, kurį auklė laiko pasodinusi ant rūmų baliustrados. Greta berniuko – Liudviko Vitgenšteino ir jo pirmosios žmonos Stefanijos Radvilaitės duktė Marija. Antrasis Stefanijos vaikas šešiametis Piteris bėga šalia žirgo laikydamas už pavadėlio medžioklinį šunį. Liudvikas Vitgenšeinas nutapytas raitas ant žirgo šešėlyje gilume. Liudviko Vitgenšeino užsakymu paveikslo originalą 1837 m. Paryžiuje nutapė Horacijaus Vernet (1789–1863). Paveikslas kurį laiką buvo Verkių rūmuose, dabar saugomas Miuncheno Naujoje pinakotekoje).“

    O žinot, ką? Staiga suėmė toks noras aplankyti Verkius – naujomis akimis peržvelgti išlikusius pastatus, autentiškai atkurtus Vitgenšteinų laikų interjerus, pasivaikščioti po parką, giliai įkvėpti senųjų laikų dvasios… :)





    Šiose nuotraukose – originalus Verkių rūmų interjeras, 1873 m. Leonilos vyras Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas Verkių dvarą pavyzdingai tvarkė (nors būtent jo pavedimu nugriauti Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektuoti centriniai dvaro rūmai). Lietuvos dailės muziejaus duomenimis, rūmuose jis sukaupė didelę dailės kolekciją, kurioje buvo šarvų rinkinys, atsigabentas iš Nesvyžiaus, ir kūrinių, priklausiusių ankstesniems Verkių savininkams – vyskupui Ignotui Masalskiui ir Vilniaus pavieto bajorų maršalkai Stanislovui Jasinskiui.
 
© Lina Krasnovaitė, „Filigrania“