Kokia buvo XIX a. nėrėjų kasdienybė?

    Dabar, kai prekystaliai nukrauti mašininiais nėriniais, gal jau ir spėjom primiršti, kad dar prieš pusantro šimto metų jie gimdavo tik šį amatą išmanančių moterų nėrėjų rankose. Argi ne įdomu būtų persikelti laiku ir žvilgtelti, kaip atrodė XIX a. nėrinių dirbintojų kasdienybė?..
    Čia mums padės 1892 m. išleista Sofijos Davidovos fundamentali knyga apie nėrinių amatą Rusijoje. Autorė pateikia daug įdomių detalių ir faktų, kuriuos surinko keliaudama po įvairias Rusijos gubernijas. Štai ką ji pasakoja apie Vologdos miesto nėrėjas, ritelėmis dirbinusias garsiuosius vologdietiškus nėrinius.
   Mergaitės šio amato pradedamos mokyti jau nuo penkerių metų. Visos nėrėjos dirba savo namuose.

Darbai prasideda 8 valandą ryto ir baigiasi 11–12 valandą nakties. Per tokią netrumpą 16 valandų darbo dieną jos truputį laiko skiria valgiui ir kartu poilsiui. Valgo pagal pasiturėjimą. Tačiau arbatos išgeria nesuskaitomą puodelių skaičių, kartais užsikąsdamos cukrumi, o kartais tik į jį pažiūrėdamos... (nes cukrus Vologdoje tikrai nepigus).     Ilgas valandas lenkus nugarą prie pagalvės su ritelėmis, ne nuodėmė ir pasilinksmint, ar ne? Tačiau net pramogaudamos vologdietės, beje, kaip ir nėrėjos kituose miestuose, išsiskirdavo nepriekaištinga dorove – šiuo klausimu buvo visa galva aukščiau už kitas panašių amatų atstoves, tarkim, siuvėjas ar skrybėlių dirbintojas. Tai lėmė uždaras gyvenimo būdas ir išskirtinai šeimyninis darbo pobūdis – juk nėrinius merginos dirbindavo savo namuose, retai susidurdamos su išoriniu pasauliu.
		Vasilijus Vereščiaginas, „Nėrėja“, XIX a. pab.

     Nė nepagalvotum, bet galimybė užsidirbti pinigų ir juos leisti savo nuožiūra pagimdė vieną savybę, būdingą visoms nėrėjoms be išimties – norą puoštis! Kasdien prie darbo jos rengdavosi paprastai, bet švariai ir tvarkingai. Ogi per jomarkus ar kitus susiėjimus apsitaisydavo šilkinėmis suknelėmis, žiemą – aksominiais kailiu apkraštuotais kailiniais, tokiais puošniais, kad juose vargu ar galėjai bepažinti kukliąsias nėrėjas.
    Kad galėtų rėdytis pagal paskutinę madą, ir mieste, ir kaime merginos galėdavo net iki 19 valandų per parą praleisti prie nėrimo pagalvėlių! Žiemą jos taip išsekdavo, kad tik vasaros darbai, ypač šienapjūtė, pataisydavo sveikatą. Darbas laukuose, anot vietos gyventojų, jas pakeisdavo tiesiog neatpažįstamai.
 

Vieni seniausių nėrinių pavyzdžių, vadinamieji metaliniai nėriniai iš paauksuotų ir sidabrinių siūlų.		Nėrinių iliustracijos iš Sofijos Davidovos knygos „Rusiški nėriniai ir nėrėjos. Istorinis, techninis ir statistinis tyrimas“ (1892 m.)

     
    Vienoje labai garbios našlės šeimoje dukterys dirbdavusios nuo 5 valandos ryto iki 12 valandos nakties. Tiesa, vasarą nėrimo darbus baigdavusios 9 valandą vakaro, nes prie namų užlaikytas nemenkas gėlynas, kur merginos augino jurginus, svogūnines ir kitokias gėles – jas parduodavo miestiečiams. Su perpardavinėtojomis šeima jokių ryšių nepalaikė, o visus užsakymus gaudavo iš tiesioginių pirkėjų.

Pati jauniausia duktė, vos aštuonerių, kartu su kitomis valandų valandas uoliai sėdėdavo prie ritelių, beje, ne skurdo verčiama, o taupydama audiniams, iš kurių pagal savo skonį (ir jokiu būdu ne pagal motinos parinkimą!) norėjo pasisiūti suknutę. :)     O pabaigai įdomi ir netikėta detalė – Sofija Davidova rašo, kad nuo viduramžių iki pat XVII a. pabaigos rusiškieji nėriniai buvo smarkiai veikiami užsieninių nėrinių – tarp jų vokiškų, moldaviškų ir… LIETUVIŠKŲ, ne kartą minimų senesniuose šaltiniuose.     Kadangi pačių nėrinių neišliko, apie juos nieko nežinota jau XIX a. pabaigoje, o tuo labiau dabar...     Tačiau galime neabejoti, kad jau nuo senų laikų ir Lietuva garsėjo savitais nėriniais!

Nėrinių iliustracijos iš Sofijos Davidovos knygos.
 

Šaltinis: Sofija Davidova, „Rusiški nėriniai ir nėrėjos. Istorinis, techninis ir statistinis tyrimas“, 1892 m. (Софья Александровна Давыдова, „Русское кружево и русские кружевницы. Исследование историческое, техническое и статистическое“, 1892).