Paslaptingieji Rytai

Rudolf Ernst, „Prie įėjimo“

2016 m. kovo 12 d.

Ne vieno XIX a. dalininko paveikslai galėtų būti puiki iliustracija vaizdiniams, įkvėpusiems mažąjį rinkinį „Rytų paslaptys“...

Paslaptingieji Rytai ypač traukė XIX a. dailininkus ir rašytojus. Randantis vis naujoms, efektyvesnėms ir greitesnėms keliavimo priemonėms, svetimi pasauliai vėrėsi, tačiau vėrėsi pamažu. Todėl, žvelgiant į XIX a. Europos ir Amerikos dailininkų darbus, galima aiškiai justi, kaip realybę dengia lengvas paslapties, susižavėjimo, nuostabos šydas… Šiandien, kai visas pasaulis yra vos už kelių ar keliolikos valandų skrydžio, kartais taip pasiilgsti tos paslapties, kurios, pučiant globalizacijos ir proziško realizmo vėjams, lieka vis mažiau ir pasaulyje, ir mūsų žvilgsnyje…

Šiandien kviečiame į trumpą kelionę po spalvingą, ryškios saulės ir alsių šešėlių kupiną pasaulį, XIX a. žmogaus akimis. Pasivaikščioti basomis po vėsias marmuro grindis, kietai pintus kilimus, pasigėrėti nuostabiais rankų darbo glazūruotų plytelių raštais, vos iš kelių žingsnių atstumo žvilgtelėti į tuos tolimojo pasaulio žmones, įsiklausyti į neskubriai tekantį, tarsi kaitros išlydytą laiką.

Pasigrožėkime austrų-prancūzų kilmės dailinininko Rudolfo Ernsto (1854–1932 m.) darbais. Atrodo, žvelgiant į paveikslus, ranka pati tiesiasi prisiliesti prie glotnių, nuo laiko aptrupėjusių azulechas – taip ispaniškai vadinamos rankomis dekoruotos plytelės. Įkvėpimo savo paveikslams dailininkas sėmėsi iš savo kelionių po mauriškąją Ispaniją, Maroką, Tunisą, vėliau – Konstantinopolį ir Egiptą.

Rudolf Ernst, „Manikiūras“

Štai Jums ir haremo užkulisiai. :) Dailininkas priklausė antrajai orientalistų kartai. Skirtingai nuo pirmosios, kurią daugiausia domino politiniai įvykiai, kaip antai, Graikijos išsivadavimas ar Napoleono pergalės Alžyre, antrosios kartos dailininkai dažniausiai vaizdavo kasdienes gyvenimo scenas.


Rudolf Ernst, „Sargybinis mauras“	Rudolf Ernst, „Kaljano rūkymas“

Rudolf Ernst, „Arbatos gėrimas hareme“

Ar pastebėjote, kad haremo moterys retai vaizduojamos linksmos – daug dažniau jų žvilgsnyje surasi nuobodį, abejingumą ar mąslų ilgesį… Įdomu, kad pats dailininkas, apie 1900 metus išsikėlė iš Paryžiaus į Fontenay-aux-Roses miestelį, o ten pradėjo pats dirbinti ir pardavinėti azulechos plyteles. Savo namus jis apsistatė rytietišku osmanų stiliumi ir visą likusį gyvenimą praleido tarp tokių daiktų, kokius visą laiką ir piešė. Jis net ir tapė dėvėdamas raudoną rytietišką kepuraitę su kutu. Visa tai tik liudija, kad dailininkas tikrai mylėjo tai, ką vaizdavo – tai ir spinduliuoja jo darbai.

Rudolf Ernst, „Kvepalų gamintojos“

Čia turėtų vyrauti svaigus, ligi debesų pakylėjantis žydinčių rožių kvapas… Viena moteris pintame krepšyje atneša rožių žiedų, o antroji skabo žiedlapius į molinį ąsotį, o paskui subers juos į alembiką – varinį indą, kuriame ir distiliuojamas rožių vanduo (jį taip pat matome paveiksle). Mes irgi naudojame tą pačią technologiją, gamindami „Filigrania“ rožių vandenį… :)