Sakmė apie moterį

Eduard Veith paveikslo „Karaliaus duktė“ detalė

2012 m. kovo 8 d.

Šia proga dalijamės sakme apie moters sukūrimą (vertė mūsų Tėvelis Aleksandras Krasnovas) ir nuostabiu austrų dailininko Eduard Veith paveikslu „Karaliaus duktė“ (1902 m.).

Kadaise nutarė Dievas sukurti moterį. Dievo laukė sudėtingas darbas. Ir jis darbavosi iki vėlumos. Pro šalį ėjo angelas. Nustebintas kruopštaus Dievo darbo, jis paklausė:
– Kodėl taip ilgai prie jos dirbi?
Viešpats atsakė:
– Ar matei visus tuos parametrus, pagal kuriuos turiu ją sukurti. Ji turi mokėti iš bet kokių produktų pagaminti valgio, ji turi mokėti vienu mostu apglėbti keletą vaikų, savo prisilietimu privalo išgydyti viską – nuo menko įdrėskimo iki sudaužytos širdies. Ir visa tai ji turi daryti turėdama tik vieną porą rankų.
Angelas apstulbo.
– Tik porą rankų! Bet juk tai neįmanoma! Tuomet tai ne vienos dienos darbas. Atidėk. Užbaigsi rytoj.
Dievas atsiliepė:
– Ne. Darbo liko nedaug, netrukus baigsiu savo kūrinį. Ji taps pačiu mylimiausiu mano kūriniu. Ji gebės išgydyti save pačią, jei susirgs, ji pajėgs dirbti po 18 valandų per parą.
Angelas suabejojo, priėjo arčiau ir palietė kūrinį ranka.
– Bet, Viešpatie, juk tu sukūrei ją tokią švelnią.
– Taip, aš padariau ją švelnią, bet kartu ir stiprią. Tu net negali įsivaizduoti, kiek daug ji gali panešti, ištverti, įveikti.
– O ar ji moka mąstyti?
Viešpats atsakė:
– Ji moka ne tik mąstyti, bet ir įtikinėti, ir susitarti.
Angelas prisilietė prie sutvertosios veido ir tarė:
– Viešpatie, atrodo šis tvarinys nesandarus, jis praleidžia skystį. Panašu, kad ant jos užkrovei per didelę naštą.
– Ji nepraleidžia skysčio, – nusijuokė Viešpats. – Tai ašara.
– O kam ji reikalinga? – paklausė nustebęs angelas.
Ir Viešpats atsakė:
– Ašaromis ji aprauda savo vargus, abejones, meilę, vienatvę, kančią ir džiaugsmą.
Tai padarė didžiulį įspūdį angelui.
– Viešpatie, Tu genijus. Tu viską numatei. Moteris išties nuostabus kūrinys.

Ir tai tiesa. Moteriai būdinga jėga, stulbinanti vyrus. Ji gali ištverti negandas ir nepriteklius. Kai norisi rėkti, ji dainuoja. Kai norisi verkti, ji atrodo laiminga. Kai apima baimė, ji juokiasi. Ji sukyla prieš neteisybę. Šeimos labui ji atiduoda save visą. Moteris myli be išlygų. Ji verkia iš džiaugsmo dėl savo vaikų, džiaugiasi dėl draugų, džiūgauja dėl vaiko gimimo ir dėl vaiko vestuvių. Kai miršta artimieji ar draugai, sielvartas drasko jai širdį, bet ji randa savyje jėgų gyventi toliau ir rūpintis savimi bei artimaisiais. Ji žino, kad apkabinimas ar bučinys gali išgydyti sudaužytą širdį. Bet moteris turi vieną vienintelį trūkumą. Ji užmiršta savo privalumus.

Vertė Aleksandras Krasnovas

Eduard Veith paveikslas „Karaliaus duktė“ (1902 m.)