RENGINIAI
APIE MUS MEDIJOSE
Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
APIE MUS MEDIJOSE
Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
Kaziuko mugės proga – apie smurgainiškus riestainius

Kaziuko mugė, XX a. pirmoji pusė (Vladas Drėma „Dingęs Vilnius“), detalė
2021 m. kovo 4 d.
Jeigu dabar vyktų Kaziuko mugė, tikriausiai ne vienas lauktuvių parneštume „baronkų“ virtinę... Ogi nepaisant nieko, gal mes vis tiek savo Kaziuką apturėkim? Ir jei ne fiziškai, tai bent jau dvasioj.
Pavyzdžiui, ar žinote, kokia žodžio „baronka“ kilmė? Ir kad šis skanumynas – tikrų tikriausia LDK kulinarinio paveldo dalis! Tatai pravartu bus žinoti, einant į Kaziuko mugę kitais metais, idant kas neprigautų, neįsiūlytų kokio netikusio riestainio su visa abėcėle dirbtinumų, kad žinotumėt, – ne bet kokių baronkų, o pačių tikrųjų, smurgainiškų, lauktuvių iš Kaziuko vežat.

Kaziuko mugė tarpukariu.
Tik… vargu ar pavyks dabar jau jų besurasti... O jei staiga atsidurtumėt Katedros aikštėje XIX amžiaus viduryje, pamatytumėt daugybę vežimų, į kuriuos sukrauta kalnai smurgainiškų baronkų. Daugybe vežimų veždavo, o tai ir Nerimi plukdydavo savo baronkas smurgainiškiai. Ech, kuri gi Kaziuko mugė apsieidavo be skaniųjų smurgainiškų baronkų? Suvažiuodavo, išvyniodavo iš paklodžių, apdangstytų verstos odos kailiniais, dar šiltas baronkas, kalnus jų prikraudavo, o tos tirpte tirpdavo, mat buvo labai skanios ir, be meduolių, pačios geidžiamiausios lauktuvės. Jomarko pabaigoje vos viena kita virtinė per klaidą palikdavo, o pasibaigus smurgainiškiems, iš Vilniaus ar kitų apylinkių vis tiek šaukdavo „Smurgainiški!“

Smurgainiški riestainiai Kaziuko mugėje
Juk Smurgainys (miestelis dab. Baltarusijos teritorijoje netoli Ašmenos) garsėjo ne tik Radvilų įsteigta Meškų dresavimo akademija. Tiesą sakant, baronkos netruko užgožti meškų šlovę irgi vikrumą. Pasirodo, riestainiai ir meškos glaudžiai susiję. Kulinarijos istorikai teigia, kad keliaujantys dresuotojai savo meškas šerdavo apvirtos mielinės tešlos, išdžiovintos krosnyje, sausučiais – tai buvo patogus, nesenstantis davinys. Ir meškoms patikdavo. O vadindavo tą maistą „abvarankomis“ (nuo žodžio „obvariti“, apvirti), štai iš kur laikui bėgant atsirado ir „baronkos”!
Manoma, kad riestainius pradėta kepti nuo XVII a. – šį meškų skanėstą, dar patobulinę, prisaldinę, nusisavino žmonės. O iš LDK per žydus tie patys riestainiai beigelių pavidalu nukeliavo į Ameriką, pretzelių – į Vokietiją, įvairiomis atmainomis paplito Rusijoje, Ukrainoje... Visiems jiems bendra tai, kad pakildinus riestainiai dar žali apverdami, o paskui kepami krosnyje.

Kalnai minkštų, o gal ir traškių, kvapių riestainių dažniausiai ištirpdavo labai greit.
Smurgainiškė Valentina Bulova, kurios mama (nuotraukoje žemiau) 1930-aisiais turėjo savo kepyklą, pasakojo, kad kainuodavę riestainiai visai pigiai – 5–10 kapeikų virtinė piršto ar dviejų storumo riestainių, o pačių didžiausių, delno platumo, virtinė kainavusi 10 kapeikų. Ir nepriklausomai nuo to, kaip eidavo prekyba, mama visada parveždavo dukroms lauktuvių iš Vilniaus – kuriai suknutę, kuriai paltuką, o kuriai medžiagos atraižą. O sykį net baldų parsivežė.

Valentinos Bulovos mama ir jos riestaniai
Kiekvienoje smurgainiškių kepykloje riestainių receptas buvo savas. Aišku tik tai, kad tešlą ruošdavo iš mielių, miltų ir vandens, kartais pridėdavo kiaušinių, sviesto, cukraus, vanilės. Ir medaus – kad riestainėliai būtų rusvi ir blizgėtų. Ant viršaus barstydavo aguonų, juodgrūdžių, garstyčių sėklų, ant saldžiųjų – cukraus...
Kepyklose buvo griežčiausias darbų pasiskirstymas – prie stalo (riestainių darytojos), prie puodo (virėjos) ir prie pečiaus (kepėjos). Riestainių darytojos – geidžiamiausios nuotakos.
Kepyklos būdavo iš dviejų kambarių, pasakojo smurgainiškė Jekaterina Minkovskaja, 1930-aisiais dirbusi garbingoje pozicijoje „prie stalo“. Vienoje laikyti miltai, o kitoje maišyta tešla, volioti ir daryti riestainiai. Ten pat buvo ir milžiniška krosnis, keturių metrų ilgio, ją kūrendavo tik alksninėmis malkomis. Dirbdavo po keturis penkis žmones pamainoje. Baronkos buvo verdamos dideliam špižiniame puode.

Riestainių darytojos
Smurgainiškių kepyklėlės klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Po to sovietų valdžia smulkius riestainių kepėjus apdėjo milžiniškais mokesčiais, vėliau sujungė į vieną valstybinį fabriką. Ten tikrųjų smurgainiškų, aiškus daiktas, jau nė kvapo neliko…
Niekas šiandien neapsiimtų įvardyti tikrojo tradicinio smurgainiškų riestainių recepto… Bet jei mums kada nors pasiseks jį atrasti, net neabejokit – Kaziuko mugėj galite tvirtai dairytis vežimo su kalnu baronkų ir iškaba „Filigrania“. ;)

Kaziuko mugė Lukiškių aikštėje apie 1930-uosius. Tik čia, regis, būsim užklydę ne į riestainių, o gal... arklių, vežimų ratų ir kitokių rakandų turgaus dalį? :)
Pavyzdžiui, ar žinote, kokia žodžio „baronka“ kilmė? Ir kad šis skanumynas – tikrų tikriausia LDK kulinarinio paveldo dalis! Tatai pravartu bus žinoti, einant į Kaziuko mugę kitais metais, idant kas neprigautų, neįsiūlytų kokio netikusio riestainio su visa abėcėle dirbtinumų, kad žinotumėt, – ne bet kokių baronkų, o pačių tikrųjų, smurgainiškų, lauktuvių iš Kaziuko vežat.

Kaziuko mugė tarpukariu.
Tik… vargu ar pavyks dabar jau jų besurasti... O jei staiga atsidurtumėt Katedros aikštėje XIX amžiaus viduryje, pamatytumėt daugybę vežimų, į kuriuos sukrauta kalnai smurgainiškų baronkų. Daugybe vežimų veždavo, o tai ir Nerimi plukdydavo savo baronkas smurgainiškiai. Ech, kuri gi Kaziuko mugė apsieidavo be skaniųjų smurgainiškų baronkų? Suvažiuodavo, išvyniodavo iš paklodžių, apdangstytų verstos odos kailiniais, dar šiltas baronkas, kalnus jų prikraudavo, o tos tirpte tirpdavo, mat buvo labai skanios ir, be meduolių, pačios geidžiamiausios lauktuvės. Jomarko pabaigoje vos viena kita virtinė per klaidą palikdavo, o pasibaigus smurgainiškiems, iš Vilniaus ar kitų apylinkių vis tiek šaukdavo „Smurgainiški!“

Smurgainiški riestainiai Kaziuko mugėje
Juk Smurgainys (miestelis dab. Baltarusijos teritorijoje netoli Ašmenos) garsėjo ne tik Radvilų įsteigta Meškų dresavimo akademija. Tiesą sakant, baronkos netruko užgožti meškų šlovę irgi vikrumą. Pasirodo, riestainiai ir meškos glaudžiai susiję. Kulinarijos istorikai teigia, kad keliaujantys dresuotojai savo meškas šerdavo apvirtos mielinės tešlos, išdžiovintos krosnyje, sausučiais – tai buvo patogus, nesenstantis davinys. Ir meškoms patikdavo. O vadindavo tą maistą „abvarankomis“ (nuo žodžio „obvariti“, apvirti), štai iš kur laikui bėgant atsirado ir „baronkos”!
Manoma, kad riestainius pradėta kepti nuo XVII a. – šį meškų skanėstą, dar patobulinę, prisaldinę, nusisavino žmonės. O iš LDK per žydus tie patys riestainiai beigelių pavidalu nukeliavo į Ameriką, pretzelių – į Vokietiją, įvairiomis atmainomis paplito Rusijoje, Ukrainoje... Visiems jiems bendra tai, kad pakildinus riestainiai dar žali apverdami, o paskui kepami krosnyje.

Kalnai minkštų, o gal ir traškių, kvapių riestainių dažniausiai ištirpdavo labai greit.
Smurgainiškė Valentina Bulova, kurios mama (nuotraukoje žemiau) 1930-aisiais turėjo savo kepyklą, pasakojo, kad kainuodavę riestainiai visai pigiai – 5–10 kapeikų virtinė piršto ar dviejų storumo riestainių, o pačių didžiausių, delno platumo, virtinė kainavusi 10 kapeikų. Ir nepriklausomai nuo to, kaip eidavo prekyba, mama visada parveždavo dukroms lauktuvių iš Vilniaus – kuriai suknutę, kuriai paltuką, o kuriai medžiagos atraižą. O sykį net baldų parsivežė.

Valentinos Bulovos mama ir jos riestaniai
Kiekvienoje smurgainiškių kepykloje riestainių receptas buvo savas. Aišku tik tai, kad tešlą ruošdavo iš mielių, miltų ir vandens, kartais pridėdavo kiaušinių, sviesto, cukraus, vanilės. Ir medaus – kad riestainėliai būtų rusvi ir blizgėtų. Ant viršaus barstydavo aguonų, juodgrūdžių, garstyčių sėklų, ant saldžiųjų – cukraus...
Kepyklose buvo griežčiausias darbų pasiskirstymas – prie stalo (riestainių darytojos), prie puodo (virėjos) ir prie pečiaus (kepėjos). Riestainių darytojos – geidžiamiausios nuotakos.
Kepyklos būdavo iš dviejų kambarių, pasakojo smurgainiškė Jekaterina Minkovskaja, 1930-aisiais dirbusi garbingoje pozicijoje „prie stalo“. Vienoje laikyti miltai, o kitoje maišyta tešla, volioti ir daryti riestainiai. Ten pat buvo ir milžiniška krosnis, keturių metrų ilgio, ją kūrendavo tik alksninėmis malkomis. Dirbdavo po keturis penkis žmones pamainoje. Baronkos buvo verdamos dideliam špižiniame puode.

Riestainių darytojos
Smurgainiškių kepyklėlės klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Po to sovietų valdžia smulkius riestainių kepėjus apdėjo milžiniškais mokesčiais, vėliau sujungė į vieną valstybinį fabriką. Ten tikrųjų smurgainiškų, aiškus daiktas, jau nė kvapo neliko…
Niekas šiandien neapsiimtų įvardyti tikrojo tradicinio smurgainiškų riestainių recepto… Bet jei mums kada nors pasiseks jį atrasti, net neabejokit – Kaziuko mugėj galite tvirtai dairytis vežimo su kalnu baronkų ir iškaba „Filigrania“. ;)

Kaziuko mugė Lukiškių aikštėje apie 1930-uosius. Tik čia, regis, būsim užklydę ne į riestainių, o gal... arklių, vežimų ratų ir kitokių rakandų turgaus dalį? :)
© Lina Krasnovaitė-Siparienė, „Filigrania“