Šuberto muzikos vakaras

Julius Schmid, „Šuberto muzikos vakaras“, 1897 m.
Paveikslas nutapytas Šuberto gimimo 100-osioms metinėms paminėti.


2016 m. sausio 31 d.
 

Dalijamės savo įkvėpimu! :) Šiandieną, sausio 31-ąją, lygiai prieš 219 metų (1797 m.) gimė austrų kompozitorius Francas Šubertas, laikomas vienu didžiausių vėlyvojo klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo epochos atstovų. Per savo itin trumpą, bet kūrybiškai nepaprastai produktyvų gyvenimą (mirė vos 31-erių!) jis buvo gerai žinomas tik siauram draugų ir gerbėjų ratui. Pats Šubertas viešai savo kūrinius atliko vieną vienintelį kartą, tačiau neformalūs vakarai, vadinamosios šubertiados (beje, gyvuojančios ir šiandieną), buvo reguliariai rengiamos Vienoje turtingų jo muzikos gerbėjų, kur neretai dalyvaudavo ir pats kompozitorius. Per juos būdavo ne tik muzikuojama, bet ir skaitoma poezija, šokama… Vieną tokių vakarų ir matome paveiksle – pažvelkime, kokios gyvos diskusijos ten verda! Savo laikais plataus pripažinimo nesulaukęs kompozitorius nepaliaujamai eksperimentavo ir niekada nepilstė savo žavių muzikinių idėjų į tradicines formas. Gal tai ir yra pagrindinė šių spalvingų reakcijų ir gyvų pokalbių tema?

Šis ekspromtas, toks išraiškingas, žaismingas, netikėtas, turbūt visai galėjo skambėti panašiame vakare. Gal jis padės geriau pajusti tą neformalią atmosterą ir salone tvyrančias audringas nuotaikas… Kviečiame pasiklausyti: F. Schubert - Impromptu Op.142 (D.935) No. 4 in F Minor (atlieka Alfred Brendel).

O štai čia trijų genijų – Franco Šuberto, Franco Listo ir Vladimiro Horovičiaus – lydinys. „Ständchen“ (Serenada), parašyta 1826 m., originaliai buvo skirta pianinui ir vokalui. Vėliau Listas, ugningas Šuberto muzikos gerbėjas, smarkiai prisidėjęs prie jo muzikos populiarinimo, meistriškai ją aranžavo pianinui. O koks neaprėpiamai subtilus, niuansuotas ir brandus įraše skambantis V. Horovičiaus atlikimas – turbūt viena gražiausių girdėtų šios garsios melodijos interpretacijų. Kūrinys įrašytas 1989 m., likus maždaug mėnesiui iki pianisto mirties.

Įdomu, kad nemaža dalis Šuberto kūrinių nugulė jo paties, artimųjų stalčiuose ir būtent tokių vakarų dalyviai – to meto intelektualai, studentai, menininkai – daugiausia prisidėjo prie to, kad po kompozitoriaus mirties tie kūriniai būtų surasti ir įvertinti.