RENGINIAI
APIE MUS MEDIJOSE
Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
APIE MUS MEDIJOSE
Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
2021 10 23
Griovių geomorfologinis valstybinis draustinis – nepelnytai pamirštas gamtos, kultūros ir istorijos perlas, esantis visai šalia Vilniaus. Įspūdingas ledyno suformuotas kraštovaizdis – vaizdingi miškai, kalvos ir gilūs slėniai – užburia savotišku kalnų vietovės koloritu...
Šio krašto kultūrinis ir istorinis paveldas nesulaukė pakankamo tyrinėtojų dėmesio. Iš dalies tai lėmė sudėtingos istorinės šios teritorijos aplinkybės – Lenkijos okupacijos metais Vilniaus kraštas nepakankamai domino lenkų tyrinėtojus, o jų surinkta medžiaga neišliko. Tuo metu, kai Lietuvoje aktyviai buvo renkama etnografinė medžiaga, lietuvių tyrinėtojai šios teritorijos pasiekti negalėjo. Todėl jau negrįžtamai prarasta didelė dalis šio palikimo. Vėlesni tyrinėjimai (nuo 1940 m. iki šių dienų) taip pat negausūs, o informacija fragmentiška bei išbarstyta įvairiuose šaltiniuose.
Tačiau ir iš negausių esamų žinių ryškėja vertingas šios vietovės istorinis-kultūrinis palikimas – ypač sąsajos su 1831 m. ir 1863 m. sukilimais prieš carinę Rusiją. Nuo pašalinių akių saugantis kalnuotas, griovų ir gilių slėnių išvagotas, miškingas šios vietovės reljefas buvo itin palankus sukilėliams susitikinėti ir slapstytis. Pro Griovių, Smiglių ir Bieliūnų kaimus vedęs kelias (dabartinė Upės g.) iki šiol vadinamas „sukilėlių keliu“. Sakoma, kad šiuo keliu, vingiuojančiu giliomis griovomis palei upę, naudojosi sukilimo dalyviai. Išliko žinių, kad čia su sukilėlių būriais 1831 m. lankėsi Emilija Pliaterytė. Šiose vietovėse per 1863 m. sukilimą veikė ir Vilniaus jaunimo būriui vadovavęs dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis.
Mykolo Elvyro Andriolio paveikslas „Lietuvių grįžimas“.
Vertingas ir ankstesnis šios vietovės istorinis kontekstas, pavyzdžiui, akmens amžių siekiančios Pasienių gyvenvietės, kuriose aptinkami bene seniausi žmogaus veiklos pėdsakai Vilniaus regione. Tačiau apie ankstesnių amžių šio regiono istoriją iki pat XX a. pradžios labai trūksta informacijos.
Lietuvos kultūros tarybos stipendija suteikė galimybę atidžiau patyrinėti šio regiono kultūrinį ir istorinį palikimą, siekiant jį sugrąžinti į mūsų visų bendrą kultūros lauką.
Vykdant stipendijos veiklas, pirmiausia buvo surinkta su Griovių geomorfologinio draustinio vietovėmis ir paminėjimais susijusi medžiaga, taip pat informacija, leidžianti vietoves sieti su 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimais, išnagrinėta pasiekiama literatūra. XIX a. liudijimų rasta nedaug, nes tai buvo nuo Vilniaus gerokai nutolusios vietos. Vienas vertingiausių XIX a. liudijimų – grafo Konstantino Tiškevičiaus šių vietovių apibūdinimas. Taip pat gilintasi į archeologinį paveldą – akmens amžiaus Pasienių gyvenvietes ir ledynmečio palikimą. Ieškota senųjų žemėlapių. Rasta informacija leidžia plačiau pažvelgti į Griovių geomorfologinio draustinio kultūrinį ir istorinį palikimą, įžvelgti jo unikalumą ir reikšmę, tyrinėjant Vilniaus apykinkes.
Kitas svarbus medžiagos rinkimo etapas – Griovių kaimo senųjų gyventojų apklausa. Buvo apklausti 9 Griovių kaimo gyventojai. Kai kurie iš jų į šį kaimą buvo atsikėlę palyginti neseniai, tad galėjo papasakoti tik apie pastarųjų dešimtmečių istoriją. Tačiau galiausiai pavyko surasti žmones, kurie kaime gyveno nuo gimimo. Tai Lionia Tupikovska ir Vilhelmas Tupikovskis. Jie galėjo papasakoti apie Griovių kaimui dabar priskiriamoje teritorijoje buvusią dvarvietę. Gyventojų pasakojimai apie šią dvarvietę dar niekieno nebuvo renkami, tad tai unikalūs liudijimai.
Surengtas kultūrinis-šviečiamasis renginys, skirtas atskleisti ir apmąstyti 1831 m. ir 1863 m. sukilimus, su jais susijusias asmenybes, aptariamo regiono vietoves ir jų kultūrinį palikimą, to laiko žmonių išgyvenimus, jausmus. Kuriant renginį remiamasi tyrimo metu surinkta medžiaga, to laikotarpio memuarais (Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimais apie 1830–1831 m. sukilimą, Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės memuarais, Jano Bulhako prisiminimais apie vaikystę po 1963 m. sukilimo).
Renginį labai prasmingai papildė su sukilimais susiję įgyti autentiški artefaktai: 10 grašių moneta su 1831 m. sukilimo simbolika, medalikėliai, kokius ant kaklo nešiodavę 1863 m. sukilėliai, apyrankė, beveik identiška sukilėlio apyrankei iš Mokslo bičiulių draugijos rinkinių (saugomai LNM), taip pat 1863–1864 m. sukilimo malšintojo „medalis“, 1863 m. sukilimo dalyvio garsiojo dailininko Mykolo Elvyro Andriolio litografijomis iliustruota knyga (Julijaus Slovackio „Lilla Weneda“, išleista 1883 m.). Renginio dalyviai turėjo galimybę gyvai apžiūrėti šiuos autentiškus su sukilimu ir jo dalyviais susijusius daiktiškuosius tų laikų liudytojus.
Vertingas artefaktas – 1863–1864 m. sukilimo malšintojo medalis. Juo buvo apdovanojami sukilėlių išdavikai ir tie, kurie, kurie padėjo caro valdžiai kovoti su sukilėliais.
Renginys vyko teatre „Arbatvakariai“ – kur autentiška aplinka, antikvariniai baldai ir daiktai kūrė sukilimo laikų dvaro atmosferą. Po renginio tie patys dalyviai vyko į ekskursiją – taip jiems buvo sudaryta galimybė ir renginyje sužinoti apie sukilimus, pamatyti vaizdinę medžiagą, ir ekskursijoje gyvai patirti sukilėlių buitį, pasigrožėti kraštovaizdžiu.
Remiantis surinkta medžiaga, buvo sudarytas ekskursijos maršrutas po Griovių geomorfologinio draustinio vietoves. Surasta nuvirtusio Bieliūnų ąžuolo vieta ir įtraukta į ekskursijos maršrutą, susiejant ją su Smiglių gyventojų pasakojimais apie 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimus.
Prie nuvirtusio Bieliūnų ąžuolo.
Ekskursijos dalyviai įdėmiai klauso sukilėlių išdaviko istorijos.
Smigliuose, apibendrinant šių teritorijų gyventojų buitį ir papročius XIX a., pasakoti grafo K. Tiškevičiaus įspūdžiai. Pasienių akmens amžiaus gyvenviečių vietoje ekskursijos dalyviams buvo pristatyta šių vietovių geologinė istorija ir gyvenimas akmens amžiuje. Ekskursijos dalyviai galėjo grožėtis įspūdingas kraštovaizdžiais prie gilia griova tekančio upelio, vardu Juodas Upis. Čia jų laukė staigmena – įrengta 1863 m. sukilėlių stovyklavietė su autentiškais ir atkurtais buities bei kovos daiktais (pvz., dalgininkų ginklu).
Ekskursijos dalyviai leidžiasi į griovą, kur šalia upelio jų laukia įrengta sukilėlių stovyklavietė.
Griovių kaimo teritorijai priskiriamoje buvusios dvarvietės vietoje buvo papasakota šios vietovės istorija. Ekskursiją vainikavo vaišės – arbata iš senovinio anglimis kūrenamo samovaro ir naminis ragaišis pagal XIX a. receptą.
Surinkta medžiaga paskelbta sukurtoje interneto svetainėje https://sukileliu-takais.mozello.lt/. Norintieji gali rasti informacijos ir apie šių vietovių sąsajas su sukilimais, ir apie akmens amžiaus laikus, ir apie su ekskursija susijusias vietoves. Skyrelyje „Ekskursija“ siūlomas maršrutas papildytas aktyviomis nuorodomis, kurias spustelėjus galima paskaityti apie šias lankytinas vietas, keliaujant savarankiškai. Svetainėje suteikiama galimybė susisiekti ir užsakyti ekskursiją bei renginį „Sukilėlių takais“.
Veiklų įgyvendinimą individualia stipendija parėmė Lietuvos kultūros taryba.
Tačiau ir iš negausių esamų žinių ryškėja vertingas šios vietovės istorinis-kultūrinis palikimas – ypač sąsajos su 1831 m. ir 1863 m. sukilimais prieš carinę Rusiją. Nuo pašalinių akių saugantis kalnuotas, griovų ir gilių slėnių išvagotas, miškingas šios vietovės reljefas buvo itin palankus sukilėliams susitikinėti ir slapstytis. Pro Griovių, Smiglių ir Bieliūnų kaimus vedęs kelias (dabartinė Upės g.) iki šiol vadinamas „sukilėlių keliu“. Sakoma, kad šiuo keliu, vingiuojančiu giliomis griovomis palei upę, naudojosi sukilimo dalyviai. Išliko žinių, kad čia su sukilėlių būriais 1831 m. lankėsi Emilija Pliaterytė. Šiose vietovėse per 1863 m. sukilimą veikė ir Vilniaus jaunimo būriui vadovavęs dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis.
Mykolo Elvyro Andriolio paveikslas „Lietuvių grįžimas“.
Vertingas ir ankstesnis šios vietovės istorinis kontekstas, pavyzdžiui, akmens amžių siekiančios Pasienių gyvenvietės, kuriose aptinkami bene seniausi žmogaus veiklos pėdsakai Vilniaus regione. Tačiau apie ankstesnių amžių šio regiono istoriją iki pat XX a. pradžios labai trūksta informacijos.
Lietuvos kultūros tarybos stipendija suteikė galimybę atidžiau patyrinėti šio regiono kultūrinį ir istorinį palikimą, siekiant jį sugrąžinti į mūsų visų bendrą kultūros lauką.
Vykdant stipendijos veiklas, pirmiausia buvo surinkta su Griovių geomorfologinio draustinio vietovėmis ir paminėjimais susijusi medžiaga, taip pat informacija, leidžianti vietoves sieti su 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimais, išnagrinėta pasiekiama literatūra. XIX a. liudijimų rasta nedaug, nes tai buvo nuo Vilniaus gerokai nutolusios vietos. Vienas vertingiausių XIX a. liudijimų – grafo Konstantino Tiškevičiaus šių vietovių apibūdinimas. Taip pat gilintasi į archeologinį paveldą – akmens amžiaus Pasienių gyvenvietes ir ledynmečio palikimą. Ieškota senųjų žemėlapių. Rasta informacija leidžia plačiau pažvelgti į Griovių geomorfologinio draustinio kultūrinį ir istorinį palikimą, įžvelgti jo unikalumą ir reikšmę, tyrinėjant Vilniaus apykinkes.
Kitas svarbus medžiagos rinkimo etapas – Griovių kaimo senųjų gyventojų apklausa. Buvo apklausti 9 Griovių kaimo gyventojai. Kai kurie iš jų į šį kaimą buvo atsikėlę palyginti neseniai, tad galėjo papasakoti tik apie pastarųjų dešimtmečių istoriją. Tačiau galiausiai pavyko surasti žmones, kurie kaime gyveno nuo gimimo. Tai Lionia Tupikovska ir Vilhelmas Tupikovskis. Jie galėjo papasakoti apie Griovių kaimui dabar priskiriamoje teritorijoje buvusią dvarvietę. Gyventojų pasakojimai apie šią dvarvietę dar niekieno nebuvo renkami, tad tai unikalūs liudijimai.
Surengtas kultūrinis-šviečiamasis renginys, skirtas atskleisti ir apmąstyti 1831 m. ir 1863 m. sukilimus, su jais susijusias asmenybes, aptariamo regiono vietoves ir jų kultūrinį palikimą, to laiko žmonių išgyvenimus, jausmus. Kuriant renginį remiamasi tyrimo metu surinkta medžiaga, to laikotarpio memuarais (Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimais apie 1830–1831 m. sukilimą, Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės memuarais, Jano Bulhako prisiminimais apie vaikystę po 1963 m. sukilimo).
Renginį labai prasmingai papildė su sukilimais susiję įgyti autentiški artefaktai: 10 grašių moneta su 1831 m. sukilimo simbolika, medalikėliai, kokius ant kaklo nešiodavę 1863 m. sukilėliai, apyrankė, beveik identiška sukilėlio apyrankei iš Mokslo bičiulių draugijos rinkinių (saugomai LNM), taip pat 1863–1864 m. sukilimo malšintojo „medalis“, 1863 m. sukilimo dalyvio garsiojo dailininko Mykolo Elvyro Andriolio litografijomis iliustruota knyga (Julijaus Slovackio „Lilla Weneda“, išleista 1883 m.). Renginio dalyviai turėjo galimybę gyvai apžiūrėti šiuos autentiškus su sukilimu ir jo dalyviais susijusius daiktiškuosius tų laikų liudytojus.
Vertingas artefaktas – 1863–1864 m. sukilimo malšintojo medalis. Juo buvo apdovanojami sukilėlių išdavikai ir tie, kurie, kurie padėjo caro valdžiai kovoti su sukilėliais.
Renginys vyko teatre „Arbatvakariai“ – kur autentiška aplinka, antikvariniai baldai ir daiktai kūrė sukilimo laikų dvaro atmosferą. Po renginio tie patys dalyviai vyko į ekskursiją – taip jiems buvo sudaryta galimybė ir renginyje sužinoti apie sukilimus, pamatyti vaizdinę medžiagą, ir ekskursijoje gyvai patirti sukilėlių buitį, pasigrožėti kraštovaizdžiu.
Remiantis surinkta medžiaga, buvo sudarytas ekskursijos maršrutas po Griovių geomorfologinio draustinio vietoves. Surasta nuvirtusio Bieliūnų ąžuolo vieta ir įtraukta į ekskursijos maršrutą, susiejant ją su Smiglių gyventojų pasakojimais apie 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimus.
Prie nuvirtusio Bieliūnų ąžuolo.
Ekskursijos dalyviai įdėmiai klauso sukilėlių išdaviko istorijos.
Smigliuose, apibendrinant šių teritorijų gyventojų buitį ir papročius XIX a., pasakoti grafo K. Tiškevičiaus įspūdžiai. Pasienių akmens amžiaus gyvenviečių vietoje ekskursijos dalyviams buvo pristatyta šių vietovių geologinė istorija ir gyvenimas akmens amžiuje. Ekskursijos dalyviai galėjo grožėtis įspūdingas kraštovaizdžiais prie gilia griova tekančio upelio, vardu Juodas Upis. Čia jų laukė staigmena – įrengta 1863 m. sukilėlių stovyklavietė su autentiškais ir atkurtais buities bei kovos daiktais (pvz., dalgininkų ginklu).
Ekskursijos dalyviai leidžiasi į griovą, kur šalia upelio jų laukia įrengta sukilėlių stovyklavietė.
Griovių kaimo teritorijai priskiriamoje buvusios dvarvietės vietoje buvo papasakota šios vietovės istorija. Ekskursiją vainikavo vaišės – arbata iš senovinio anglimis kūrenamo samovaro ir naminis ragaišis pagal XIX a. receptą.
Surinkta medžiaga paskelbta sukurtoje interneto svetainėje https://sukileliu-takais.mozello.lt/. Norintieji gali rasti informacijos ir apie šių vietovių sąsajas su sukilimais, ir apie akmens amžiaus laikus, ir apie su ekskursija susijusias vietoves. Skyrelyje „Ekskursija“ siūlomas maršrutas papildytas aktyviomis nuorodomis, kurias spustelėjus galima paskaityti apie šias lankytinas vietas, keliaujant savarankiškai. Svetainėje suteikiama galimybė susisiekti ir užsakyti ekskursiją bei renginį „Sukilėlių takais“.
Veiklų įgyvendinimą individualia stipendija parėmė Lietuvos kultūros taryba.