Iš žibuoklių gyvenimo...


2020 m. kovo 26 d.

 

Kiekvienas pavasaris vis kitoks... Šis – kupinas nerimo ir susidūrimo su savo baimėmis – dėl brangių žmonių savo pačių sveikatos, dėl ateities... Lyg tos žibuoklės – plačiai atvėrę akis – stebim, kas bus toliau... O pavasaris eina... ir tarsi šnabžda – viskas praeis, bus daugybė pavasarių, be galo daug...

Kiekvienas žibuoklių kerelis, kiekvienas žiedas pasakoja vis kitą istoriją. Apie pavėsingą, apsamanojusį dvaro pamatą, apie šimtametį ąžuolą, regėjusį dar XIX a. didžiuosius sukilimus. Įsižiūrėkim, įsiklausykim...


     



     



     



               

       
© Lina Krasnovaitė-Siparienė, Rūta Krasnovaitė, „Filigrania“