Mūsų filosofija

Imitacijų amžius
 
   Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti amžių, kuriame dabar gyvename, neabejojant galima būtų pasakyti – imitacijų amžius.
    Žiūrėdami į visomis vaivorykštės spalvomis tviskantį stiklinių kristalų žėrėjimą, ne visada prisimename, kad tai tik pigi, pernelyg gerai atrodanti, kad būtų tikra,  brangiųjų akmenų – deimantų, smaragdų, topazų, opalų...  – imitacija. Natūralius brangiuosius akmenis mėgdžioja stiklas, stiklą – plastikai ir nesuskaitoma daugybė kitų sintetinių pakaitalų. Spausdintiniai audinių raštai bando atkartoti rankų darbo siuvinėjimą ar audimą, poliesteris apsimeta šilku arba vilna... Mašininiai nėriniai jau seniai pakeitė subtiliuosius rankų darbo nėrinius, o atpigę ir pradėti naudoti, kur tinka ir netinka, ėmė stipriai atsiduoti kiču...  Imitacija apėmė visas mūsų gyvenimo sritis ir tapo šiandieninio gyvenimo norma, kurią priimame kaip savaime suprantamą ir beveik tikrą dalyką. Negana to – jau tapo įprasta imituoti ir pačias imitacijas, neretai pamiršus pirminį šaltinį, o svarbiausia – jo prasmę ir paskirtį.
    Nejučia pradedi klausti savęs, kur slypi to ištakos, kurlink tai veda. Tik prisilietus prie praėjusiųjų šimtmečių gyvenimo būdo ir vertybių, šokiruoja tai, kaip smarkiai viską pakeitė XX amžius. Tai, kas vadinta civilizacijos pažanga, staiga įgavo milžinišką pagreitį ir tarsi ranka nubraukė tūkstantmetėmis tradicijomis pagrįstą pasaulį. Žinoma, viso to ištakos glūdi kur kas giliau. Pernelyg nesileidžiant į istorijos peripetijas, galima tik paminėti, kad valdžiai pereinant iš vienų rankų į kitas, pradėjo griūti senoji pasaulio tvarka, ir vieną vergijos formą pamažu pakeitė kita – tokia tobula, kad engiamieji save suvokia kaip gyvenančius laisvai ir laimingai. Taigi iš esmės turime net ir laisvės imitaciją!

Moteris XXI amžiuje – kokia ji?
                            
    Nykstant senajam gyvenimo būdui, silpstant ryšiams tarp jaunimo ir senolių, nutrūko karta iš kartos perduodamo gyvenimo būdo, tradicijų, o kartu ir išminties, vertybių srautas, išnyko žinojimas, ką ir kodėl reikia daryti. Vargu ar atsitiktinai, bet nuo XX amžiaus pradžios Vakarų pasaulyje ėmė smarkiai keistis ir moteris – visos visuomenės pamatas ir vertybių sergėtoja. Pirmą kartą žmonijos istorijoje ji pradėjo nešioti vis trumpėjantį sijoną, pati – ne per prievartą – trumpai kirptis plaukus... Regis, nereikšmingi faktai, jei neimtum domėn, kad ir ilgas drabužis, ir ilgi plaukai visiškai tiesiogiai susiję su moters energijos apsauga bei stiprinimu, jos gyvybinėmis galiomis.
    Stiprėjant emancipacijos vėjams, moteris darosi regimai nepriklausoma, pasiruošusi aršiai konkurencinei kovai... Paradoksalu, tačiau, besivaduodama iš istorinių priespaudos gniaužtų, ji patenka į kitokius, daug pavojingesnius savęs pačios paslėpto nevisavertiškumo ir dar didesnės priklausomybės spąstus. Taigi XXI a. moters įvaizdis – kuriamas ir palaikomas masinės informacijos priemonių – jau dėsningai praradęs didelę dalį tikrojo moteriškumo – švelnumą, atjautą, jautrumą, vidinę darną, o svarbiausia – iš kartos į kartą perduodamą žinojimą. Juk tokia moterimi daug lengviau manipuliuoti!
    Laimė, dabar daug moterų supranta, kad taip tiesiog stengiamasi kurti klaidingus įsitikinimus, kurie pavergia ir skirti tarnauti imitacija pagrįstai vartotojiškai visuomenei. Visuomenei, kurioje moters kūnas tiesiog tapo dailiu žaisliuku, o ji pati  – vertybinių manipuliacijų objektu.
    Nors iš žurnalų ir televizoriaus ekranų šypsosi kerinčios gražuolės, mes – tikrosios – dažnai jaučiamės pervargusios, išsunktos nuolatinio skubėjimo, vis kylančių visuomenės, darbdavių reikalavimų, mažiau negu norėtųsi laiko lieka šeimai, mėgstamiems užsiėmimas, vis ieškome, ieškome savęs... – tik iš kur tam gauti laiko? Ir jėgų?
 
Pirminė papuošalų paskirtis
 
    Pirminė papuošalų paskirtis buvo apsaugoti moterį, ją subalansuoti, suteikti energijos ar nuraminti. Ne veltui pirmieji papuošalai buvo apsauginiai amuletai – juk dažniausiai puošiamos vietos – kaklas, ausys, riešai – yra susiję su svarbiais energetiniais centrais. Tačiau ilgainiui, trūkinėjant žinojimo ir tradicijų gijoms, papuošalai ėmė prarasti turinį ir daugeliu atvejų jiems liko tik dekoratyvinė funkcija.
    Dabar jau beveik pamiršta, kad nuo seniausių laikų moterys (ir vyrai) ant abiejų rankų nešiojo vienodas apyrankes, skirtas išlaikyti pusiausvyrą, apsaugoti riešuose esančius svarbius energetinius centrus. Jas matome ant valdovų rankų senovės Egipto freskose, kituose senųjų civilizacijų paminkluose, valdovų karūnavimo papuošalų rinkiniuose. Jas, beje, net ir šiandien dėvi senųjų dinastijų karalienės oficialesnėmis progomis – tik atidžiau įsižiūrėkime į nuotraukas. Dabar tai beliko karalienių privilegija, o praėjusiais amžiais dviejų apyrankių teikiama apsauga puikiausiai naudojosi ir paprastos moterys. Jų vaidmenį galėjo atlikti net užsirišti šilko kaspinai. Beje, tą pačią funkciją atliko ir puošnūs rankogaliai. Ir tik XIX a. antrojoje pusėje tapo madinga nešioti ne porą, o vieną apyrankę arba skirtingas apyrankes ant abiejų rankų.
    Kitas svarbus papuošalų teikiamos apsaugos ir teigiamos energijos šaltinis – pati rankų darbo atlikimo technika. Kiek daug teigiamos energijos į savo darbą gali įdėti prie jo ilgai užtrukęs meistras, o ką gali įdėti bedvasės mašinos? Po pramonės perversmo, kai daugelyje sričių rankų darbą iš dalies ar visiškai pakeitė mašinos, masinės gamybos daiktai prarado savo veidą ir išskirtinumą, ryšį su kūrėju, neteko teigiamo energetinio poveikio, kurį į papuošalą įdeda meistras ir kuris dažnai įvardijamas kaip šiluma, sklindanti nuo rankų darbo kūrinių.
 
Papuošalų poveikis
 
    Negana to, kad žmogaus rankų darbą pakeitė mašinos, papuošalų pramonėje, kaip ir kitose, pradėta naudoti daugybė dirbtinių ir sintetinių medžiagų, kurios žmogaus geriausiu atveju niekuo nepraturtina, o dažniausiai tik išbalansuoja ir skurdina. Mūsų protėviai jau senai suprato, kad labai svarbu, kokios medžiagos liečiasi prie tavo kūno. Ypač tose vietose, kuriose yra svarbūs energetiniai centrai, nes nuo to priklauso papuošalo poveikis žmogui – raminatis, aktyvinantis ar... kenkiantis.
    Dabar daug kalbama apie kenksmingą pramoninių maisto priedų, sintetinių švaros priemonių ir pan. poveikį. Tačiau ne visada susimąstome, kaip mus veikia papuošalai – daiktai, kurie visą dieną liečiasi prie mūsų kūno. Mičigano universiteto Ekologijos centro mokslininkai, ištyrinėję šimtus pigios bižuterijos dirbinių, nustatė, kad dauguma iš jų yra tikra nuodingų cheminių elementų saugykla. Ftalatai, arsenas, kadmis, švinas, gyvsidabris...  Šie papuošalų „priedai“ gali sukelti onkologines ligas, pažeisti centrinę nervų sistemą ir įvairius organus. Alergijas sukeliantys nikelis ir chromas prieš juos atrodo lyg nekalti kūdikiai. Kai kuriuose iš bižuterijos dirbinių nuodingų elementų kiekis buvo įvardytas kaip „pavojingas gyvybei“.
    Tačiau pavojus sveikatai slypi ne tik pigioje bižuterijoje, bet ir šiuolaikinių  technologijų palytėtuose spindinčiuose juvelyrikos dirbiniuose. Septynmyliais žingsniais tobulėjančios technologijoms dabar leidžia menkaverčius ir nedailius akmenis paversti tiesiog tobulais – kerinčiai ryškių spalvų ir neįtikėtino skaidrumo. Šie akmenys  „tobulinami“ apšvitinant juos branduoliniame reaktoriuje, todėl tampa radioaktyvūs (beje, kai kurie brangakmeniai ir neapšvitinti yra šiek tiek radioaktyvūs). Taigi papuošalai su tokiais akmenimis savo šeimininkui tampa mažais dailiais černobyliais. Ir visa tai tik dėl kažkieno didesnio pelno...
 
Mūsų papuošalų koncepcija
 
    Mūsų pasirinktas kelias – kurti papuošalus, atskleidžiančius ir puoselėjančius tikrąjį – švelnų, subtilų, nuoširdų – moteriškumą. Įkvėpimo ieškome praėjusių amžių meistrų darbuose, paveiksluose, juvelyrikos istorijoje, atsigręžiame į senąsias puošimosi tradicijas, kuriomis siekiame praturtinti šiandieninį gyvenimą.  Siūlome išskirtinius rankomis nertus papuošalus, dekoruotus tikrais (kultivuotais gėlavandeniais) perlais, koralais ir natūraliais akmenimis. Siekiame, kad mūsų papuošalai ne tik puoštų, bet nekenktų sveikatai, suteiktų harmonijos bei pasitikėjimo jausmą, todėl naudojame tik natūralias medžiagas. Toliau pateiksime išsamesnę savo kuriamų papuošalų koncepciją.
 
Estetikos principai
 
    Papuošalas turi ne tik puošti, bet pirmiausia – neužstelbti tos, kuri juo puošiasi, atvirkščiai – išryškinti jos grožį, suteikti pasitikėjimo savo moterišku žavesiu. Todėl papuošalams renkamės moters prigimčiai labai tinkamus plastiškus, tekančius, užapvalintus raštus, kuriuose galima atpažinti ir tradicinius iš kartos į kartą perduodamų raštų elementus.  Sąmoningai vengiame moderniai abstrakčių, aštrių formų ornamentų, kampuotų linijų, pernelyg ryškių, nenatūralių spalvų ir jų derinių.
    Bene svarbiausias mūsų estetikos principas – išlaikyti simetriją, suteikiančią ramybės ir pusiausvyros pojūtį. Juvelyrikos istorija byloja, kad tik XIX a. pabaigoje ir ypač XX a. nuklystama nuo papuošalų kūrimo simetrijos principų, o XXI a. ši tendencija tik progresuoja. Šiandien skirtingo dizaino auskarų pora, nė nesusimąstant apie jų poveikį, pateikiama kaip naujoviška ir madinga. O ką jau kalbėti apie vėrinius, sages, pakabukus, kur asimetrija tiesiog tapo standartu...
 
Papuošalų rinkiniai
 
    Svarbiausią vietą tarp mūsų kuriamų papuošalų užima rinkiniai. Jie paremti jau nykstančia tradicija, pasiekusia mus iš XVII a., kuomet moterys, ypač karališkos kilmės ir aristokratės, nešiojo prabangius rinkinius, sudarytus iš mažiausiai trijų vientisą ansamblį sudarančių dalių. Prancūzai tokiam rinkiniui turi net atskirą žodį – parure. Tokį rinkinį galėjo sudaryti vėrinys, auskarai ar net kelios jų poros, pora vienodų apyrankių, šukos, tiara, segtukai plaukams, žiedas, sagė, diržo sagtis... ir dar daugiau komponentų! Mūsų rinkinius sudaro vėrinys ar kaklo papuošalas, dvi vienodos apyrankės ir auskarai. Prie kai kurių rinkinių siūlome kelis auskarų variantus – dažniausiai didesnius ir mažesnius – juk kiekviena esame skirtinga. Vienoms labiau tinka ilgi auskarai, o kitos labiau mėgsta puoštis mažesniais. Taigi kiekviena gali prie kitų rinkinio papuošalų prisiderinti sau tinkamus auskarus.
 
Papuošalų atlikimo technika
 
    Visi mūsų papuošalai nunerti įrankiu, vadinamu šeivute. Nėrimas šeivute – labai gilias tradicijas turintis nėrimo būdas. Jis kilęs iš mazgelių rišimo technikos, siekiančios senųjų civilizacijų laikus. Nėrimas šeivute greičiausiai į Europą atkeliavo iš Rytų kraštų, nors yra manančiųjų, kad pirmiausia nerti šeivute pradėta Italijos vienuolynuose XVI amžiuje. Vėliau šeivutė išpopuliarėjo Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. Tai buvo mėgstamas kilmingų dvaro damų ir net karalienių užsiėmimas. Plačiau apie nėrimo šeivute istoriją galite paskaityti čia
    Nerti papuošalai, priešingai negu pagaminti iš metalo ar daugumos kitų medžiagų, yra lengvi – net ir gausiau dekoruotų perlais ar nedideliais akmenimis papuošalų beveik nejausite. Tai puikus pasirinkimas moterims, mėgstančioms didelius, puošnius, išskirtinius auskarus, bet nenorinčioms „kankinti“ savo ausų. Juk, kaip žinia, dideli auskarai dažniausiai būna labai sunkūs, ištampo, deformuoja ausis, jos netgi gali plyšti. Pastaruoju metu į grožio chirurgus vis dažniau kreipiasi moterys, norinčios ištaisyti šiuos didelių ir sunkių auskarų pomėgio padarinius. Taigi mūsų siūlomi lengvi auskarai leis ir pasipuošti, ir išsaugoti sveikatą.
 
Naudojamos medžiagos
 
    Papuošalai neriami iš aukštos kokybės medvilninių, šilkinių siūlų, apdailai naudojame tik šilko siūlus, jokios sintetikos. Užsegimams ir tvirtinimams naudojame tik 925 prabos sidabrą. Papuošalus dekoruojame aukštos kokybės gėlavandeniais kultivuotais perlais ir perliukais, koralais, natūraliais akmenimis. Visai nenaudojame dirbtinių, sintetinių akmenų, plastikinių, stiklinių ar krištolinių kristalų bei karoliukų (biserio).
    Tai nėra lengvas kelias – šiandien gauti natūralių akmenų yra labai problemiška, be to, jų atspalvių ir formų pasirinkimas daug labiau ribotas negu įvairių dirbtinių medžiagų. Iš tiesų gausiai naudojant biserį galima pasiekti labai prabangiai atrodančio daikto efektą. Tačiau iš dalies tai ir bus tik apgaulė, kur karoliukai, tegul ir aukštos kokybės, viso labo imituos brangakmenius, akmenukus ar perliukus, o dirbtiniai perlai – tikrus ir panašiai. Be to, pernelyg gausiai naudojant biserį, nėrinys praranda savarankiškumą ir ima atlikti daugiau karoliukų sujungimo funkciją, o mes kaip tik siekiame išryškinti paties nėrinio grožį.
    Stengiamės, kad papuošalams kurti naudojami perlai ir akmenys būtų kuo mažiau paveikti (tai yra dažyti, kaitinti ir pan.) arba visai natūralūs. Tiesa, šiandien sudėtinga rasti visai niekuo nepaveiktų (bet dailių) akmenų, perlai taip pat kartais dažomi. Visą mums žinomą informaciją apie akmenis pateikiame prie papuošalo. Kaip ir reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymai, mūsų papuošalai patikrinti ir prabuoti Lietuvos prabavimo rūmuose, ant etikečių nurodyta naudotas metalas ir praba.
    Kai kurie papuošalai yra standinami, kad išlaikytų formą, vėlgi tik natūraliomis priemonėmis.
 
Tolimas ir artimas – XIX amžius...
 
    Turbūt pastebėjote, kad savo papuošalus pateikiame XIX a. dvasia. Kodėl būtent XIX amžius, paklausite? Prasidėjęs, vos praūžus Prancūzijos revoliucijai, neramiais Napoleono karų laikais ir pasibaigęs kitos esminės revoliucijos priešaušryje, – XIX amžius yra labai svarbus žmonijos istorijos etapas, literatūroje dažnai įvardyjamas aukso amžiumi. Jame vyko svarbiausios transformacijos, atvedusios mus į šiandieninį pasaulį. Tačiau nepaisant mokslo pasiekimų, padėjusių pagrindą pramonės perversmui, XIX amžius vis dar persmelktas senojo pasaulio gyvenimo būdo, vertybių ir estetikos – kartu jau tolimas, bet vis dar artimas ir suprantamas. Kaip minėjome, vartotojiškos visuomenės kūrėjai šiandien verčiasi per galvą, kad esmines vertybes – tylų grožį, vidinį tyrumą ir taurumą, švelnumą, tikrumą – paverstų antivertybėmis. Mūsų vizija, radusi dirvą XIX a. terpėje, kuria kitokį moters įvaizdį.
    Mums XIX amžius svarbus ir brangus dar ir tuo, kad tuo metu Lietuvoje vis dar klestėjo dvarų kultūra. Jos pažinimas leidžia autentiškiau pajusti šį kartais pamirštamą mūsų tautos laikotarpį. Kartu tai atveria ir kitą mūsų tautos aspektą – kilmingų aristokratų gyvenimą, primena, kad esame ne tik valstiečių tauta, nors tai – taip pat neatskiriama mūsų tautos savasties dalis, nes liaudies kultūra saugo gilius išminties klodus.
    Tikriausiai dėl didelio noro pasidalyti tuo, kas mus įkvėpė, ką atradome ir pamilome, gimė mintis savo papuošalų rinkinių pavadinimus susieti su XIX a. istorija ir kultūra, taip pat daugumai jų parašyti po specialų straipsnį, atskleidžiantį dalelę šio amžiaus istorijos. Tikimės, kad šie pasakojimai padės geriau pajusti mūsų papuošalų dvasią ir nuotaiką. Į rinkiniui skirtą straipsnį galima nueiti spustelėjus paryškintą reikšminį žodį rinkinio aprašyme arba „Meniu“ mygtuką „Straipsniai“.
 
Ką reiškia žodis „Filigrania“?
 
    Savo kūriniją pavadinome sugalvotu žodžiu „Filigrania“. Žodis „filigraniškas“ reiškia subtiliai, itin smulkiai ar įmantriai ornamentuotas, preciziškas. Šis žodis sudarytas iš lotyniškų žodžių filum (siūlas, gija) ir granum (grūdas, granulė). Juvelyrikos istorijoje išskiriamas atskiras dekoravimo būdas, vadinamas filigraniniu. Šiuo būdu kurti papuošalai – ant metalo pagrindo dėliojant sidabro ar aukso gijas bei smulkius metalo grūdelius ar akmenis būdavo sudaroma ažūrinė struktūra. Toks papuošalų kūrimo būdas jau buvo žinomas ne mažiau kaip 3000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje, Indijoje, Artimuosiuose Rytuose, vėliau atkeliavo ir į Europą. Jis dažnai stengdavosi atkartoti nėrinius. Pavadinimu „Filigrania“ norėjome pabrėžti iš amžių glūdumų išnyrančią nėrinių ir juvelyrikos dirbinių sąsają. Viena vertus, juvelyrai visuomet įkvėpimo sėmėsi iš nėrinių ir stengėsi juos atkurti savo dirbiniuose. Antra vertus, patys pirmieji nėriniai turėjo daug daugiau bendro su juvelyrika negu dabartiniai – jie buvo neriami iš metalinių siūlų (dažniausiai auksinių, paauksuotų ar sidabrinių).
    Nors tokio aiškinimo žodynai ir nepateikia, mums „Filigrania“ taip pat siejasi su graikišku žodžiu philia (meilė). Tokiu būdu pavadinime „Filigrania“ užkodavome ne tik papuošalų kūrimo ir dekoravimo būdą naudojant siūlą ar giją bei smulkiausius grūdelius, bet ir meilę – meilę tam mažajam grūdeliui, meilę visa kam mažam ir smulkiam, apskritai meilę visa kam gyvam. Šią daugialypę prasmę ir siekėme atspindėti logotipe, kuris vaizduoja stilizuotą šeivute atliktą nėrinį, su meile gaubiantį perlą kriauklėje – mažąjį grūdelį, tikrumo ir natūralumo galios simbolį.
 
Lina Krasnovaitė,
Rūta Krasnovaitė
2015 m.