Kaip kunigaikštis Algirdas margučiu daužėsi

    Patys ankstyviausi margučiai greičiausiai buvo raudoni – gyvybės, kraujo spalvos. Bene ankstyviausias margučio – ir ne bet kokio, o raudono – paminėjimas rastas XVI amžiaus Bychovco kronikoje ir yra susijęs su didžiojo kunigaikščio Algirdo vardu. Rengdamas karo žygį į Maskvą, Algirdas liepė perduoti Maskvos kunigaikščiui Dmitrijui, kad susidauš su juo raudonu kiaušiniu. Ir tikrai Maskvoje buvo švenčiamos lietuviškos Velykos, o Algirdo kariuomenė tuo metu stovėjo prie Kremliaus vartų.

     Algirdo karų su Maskva pradžią, susijusią su Velykų švente, labai įdomiai aprašo lietuvių istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius savo „Lietuvos istorijoje“, parašytoje daugiau kaip prieš 300 metų.

   
    Dimitrijus, atsikratęs totorių jungo, pradėjo puoselėti didesnius sumanymus, ketindamas paimti valdžią visoje Rusijoje: jis svajojo ir vylėsi užimsiąs buvusias Rusios žemes, valdomas lietuvių.

    Algirdas gyveno Vitebske, kai atvyko Maskvos žygūnas. Pasiuntinys elgėsi išdidžiai ir atšiauriai: mat ne tiek karą skelbė, kiek grasino visokeriopomis bėdomis. Atnešęs ugnį bei kalaviją tarė: šių dovanų tegul laukiąs iš jo kunigaikščio Vilniuje per Velykas, kai, per metus pavergęs visą Lietuvą, Maskvos valdovas ten įžengsiąs kaip nugalėtojas. Jeigu norįs laiku išvengti tokio žymaus valdovo rūstybės, tegul pasitraukiąs iš Rusijos, o Lietuvą perleidžiąs Maskvos kunigaikščiui, tegul nedelsdamas imąs mokėti duoklę, kokią privalo mokėti valdinys.

    Atsakydamas Algirdas neužmiršo savitvardos... Jis įsakė gražiai priimti žygūną, o pats su broliu Kęstučiu skubiai aptarė reikalą ir be galo greitai, niekam nė žodžio nesakydami, pasirengė karui. Prie Možaisko miesto Algirdas, leidęs kariams šiek tiek pailsėti, surikiavo juos kautynių tvarka ir išvedė į atvirą vieškelį. Tada, pasikvietęs žygūną (šis iki šiol nežinojo, kas su juo daroma ir kur esąs atvežtas), įteikė jam deglą ir pasakė: tegul jis neša, nelyginant laišką ir dovaną savo valdovui šį deglą. Tegul jam sakąs, jog štai jis atleidžiąs Maskvos kunigaikštį nuo varginančios kelionės ligi Vilniaus, o pats anksčiau atvyksiąs į Maskvą, nei sudegsiąs šis deglas.



Stasio Ušinsko atvirukas „Algirdas prie Maskvos vartų“, pieštas Niujorko pasaulinei parodai


    Tą pačią naktį, skirtą paminėti Kristaus iš numirusių prisikėlimą, kai kunigaikštis Dmitrijus ėjo bažnyčion į naktines pamaldas, prie jo pribėgo žygūnas, pasakė, kas jam buvo liepta, ir pranešė, kad priešą palikęs Možaiske... Valdovas tarė, jog žygūno pranešimas – tuščios kalbos... Ir jis kuo ramiausiai praleido likusią naktį šventykloje besimelsdamas. Kai apyaušriu visas miestas išvydo ir pradėjo kalbėti, kad priešo būriai, išrikiuoti kautynių tvarka, grasina miesto sienoms, tada Dmitrijus, tarsi iš miego pabudęs, ėmė skubiai viskuo rūpintis.

    Miestas negalėjo atlaikyti apsupties. Jis pasiuntė žygūnus, kurie turėjo siūlyti draugystę ir prašyti taikos. Algirdas po gana sėkmingos pradžios aptramdė savo užmojus, kadangi iš visų pusių jį supančios priešų žemės, o nuo savųjų esąs atskirtas... Kadangi ir Maskvos valdovas nepaprastai bijojo visokių netikėtumų, ir lietuvis norėjo laiku išvengti visokių atsitikimų, jie be didelio vargo sutarė sudaryti taiką. Abiejų tautų priesaika turinti sustiprinti amžinąją taiką. Kai, sutikdami su Algirdo iškeltomis sąlygomis, prisiekė valdovas Dmitrijus, vyriausias šventikas, žymiausieji bajorai, Algirdas, tą pačią dieną įžengęs į Maskvą, įsmeigė ietį į valdovo pilį ir apdovanojo kunigaikštį, kariškai jį pasveikinęs prie pačių altorių, prie velykinių kiaušinių...

Sutrumpinta citata iš Alberto Vijūko-Kojalavičiaus knygos „Lietuvos istorija“ paimta iš interneto portalo „XX amžius“.