Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
Apie mus medijose
Ranka rašytas laiškas?
2019 m. spalio 19 d.
Kada paskutinį kartą rašėte ar gavote ranka rašytą laišką?.. Nepamenat? Et, o juk tie senųjų laikų „rašytojai“ buvo taip įvaldę šį meną, jog gabių, išsilavinusių aristokratų laiškus (kartais net rašytus prieš dešimtis metų) giminaičiai savo malonumui skaitydavo vakarais... Štai kaip Gabrielė Giunterytė-Puzinienė aprašo savo viešnagės Varšuvoje vakarus:
„... bet įdomiausia buvo skaityti senus laiškus, korespondenciją iš Neboruvo ir Poznanės, kunigaikštienės vaivadienės ir kunigaikščio Antano Radvilos šeimos narių laiškus.“ „Močiutė perskaitė ir neseniai gautus iš Poznanės laiškus su net trejų vestuvių aprašymu [...]. Jaunieji prašė tetulės palaiminimo, o tasai, kuris aprašė tas iškilmes, mokėjo taip pabrėžti svarbiausius dalykus, taip nupiešti vaizdelius ir nupasakoti jausmus, kad iki šiol prisimenu to skaitymo sukeltą įspūdį.“
(Gabrielė Giunterytė-Puzinienė „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, 1815–1843 metų dienoraštis“)
Laiškų rašymo kultūra XIX amžiuje buvo pakylėta iki meno ir beveik mokslo aukštumų – turint galvoje griežtas korespondencijos taisykles... Juk reikėjo atsižvelgti į daugybę dalykų: pašnekovo amžių, būdą, padėtį visuomenėje ir t. t. O ką jau kalbėti apie kalbos turtingumą ir minties viražus... Jau nuo mažų dienų vaikai būdavo pratinami gerai rašyti laiškus, nes tai – būtina išsilavinusio žmogaus savybė. Tik, kai jau susiruošite kam nors rašyti, žiūrėkit, kad Jums nenutiktų kaip tai poniai etmonienei Kosakovskienei:
„Kai laiške pritrūkdavo vietos, toji per išsiblaškymą užbaigdavo jį ant stalo, net nesusimąsčiusi, kad jo dalis (gal pati svarbiausia) liko ant jos raudonmedžio staliuko.“
(Stanislovas Moravskis, „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“)
Sir Samuel Luke Fildes (1843–1927 m.), „Meilės laiškas“
