RENGINIAI
APIE MUS MEDIJOSE
Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
APIE MUS MEDIJOSE
Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
2017 m. balandžio 27 d.
Ne apie papuošalus ir net ne apie nėrinius šįsyk. :) Bet apie tradicijų tęstinumą – tai irgi labai „filigraniška“ tema.
Velykos – bene giliausias šaknis turinti pavasario šventė, gamtos atgimimo, augmenijos prisikėlimo šventė, o atėjus krikščionybei – ir Kristaus prisikėlimo, didžioji vilties ir dvasinio pabudimo šventė. Šventė, vadinasi šventas. Per šventę kasdienis horizontalus laiko tekėjimas tarsi sustoja ir įgauna vertikalųjį tekėjimą – gilyn iki pirmapradžių įvykių. Vėl minime ir tarsi iš naujo išgyvename Kristaus prisikėlimą, o grimzdami dar giliau prisiliečiame ir prie savo protėvių senųjų tikėjimų, pirmapradžių simbolių.
Įvairių tautų kosmogoniniai mitai aiškina, jog pasaulis atsirado iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Ne veltui paukščiui mūsų protėviai teikė tokią reikšmę. Paukštis atnešdavo žmogui pavasarį – išsigelbėjimą nuo šalčio ir bado. Pavasarį rastą pirmąjį kiaušinį senovėje žmonės aukodavę dievams, kad būtų sėkmingas naujas atbudusios gamtos ciklas. Šį kiaušinį dažydavo raudonai. Taigi margučių dažymas ir išrašymas senaisiais simboliais, turinčiais maginę, apsauginę reikšmę yra nepaprastai sena tradicija. Margučiams visuomet būdavo priskiriamos magiškos galios. Pagal juos buriama, jie saugodavę žmones ir gyvulėlius nuo ligų, laukus nuo stichinių nelaimių. Margučių nešdavę ir ant kapų kaip atgimimo simbolį. Dar ir dabar kai kurios tautos ir krikščioniškos bendruomenės, pavyzdžiui, sentikiai, laikosi šios tradicijos.
Lietuviai – laiminga tauta. Ant Velykų stalo mes vis dar dedame tikrų kiaušinių – margučių. Daugeliui Europos šalių daug mažiau pasisekė – jie per Velykas tenkinasi jau tik grauždami šokoladukus – šokoladinius kiaušinius. Lietuvoje padėtis daug geresnė – retas kuris savo šeimoje nemargina margučių tradiciniais ar modernesniais būdais, vis mažiau tenka matyti devalvuotų pirktiniais lipdukais apklijuotų „margučių“. Tik suvokdami savo tautos tradicijos grožį, galime šia tradicija visavertiškai praturtinti savo gyvenimą!
Marginimas vašku – senas, tradicinis būdas. Mūsų šeimoje nuo seno buvo būtent šis marginimo būdas, juo margindavo ir močiutė, ir mama, ir mes su sese jį perėmėm. Tačiau dažnai žmonėms nedrąsu pradėti marginti vašku, tai atrodo labai sudėtinga. Iš tiesų tai visai nesudėtinga, tereikia pabandyti.
Labai džiugu, kad šiuo margučių marginimo būdu šiemet galėjome pasidalyti net keliose vietose. Riešės gimnazijoje marginti vašku mokėme antros klasės mokinukus, jų mamytes ir pedagoges, o Vilniaus lopšelyje-darželyje „Justinukas“ apie margučių marginimo subtilybes pasakojome visam darželio kolektyvui.
Štai kelios nuotraukos iš renginių :)
Renginys Riešės gimnazijoje





Renginys lopšelyje-darželyje „Justinukas“
© Rūta Krasnovaitė, „Filigrania“