Žagarėliai pagal tarpukario Lietuvos receptą



2017 m. liepos 23 d.
 

Rami vasaros sekmadienio pavakarė... Ant balta staltiese dengto stalo salone – paduota popietinė arbata. O prie jos – kas gali būti geriau už ką tik iškeptus žagarėlius ir nerūpestingai sode suskintą rausvų dedešvų puokštelę? Panašiai kaip madlenos iš Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant“, žagarėliai nukelia į saulėtus vaikystės laikus, o galbūt dar toliau – į kokį praeitin nugrimzdusio dvarelio gyvenimą... Juk išmėginome savo močiutės jaunystės laikų receptą! 
 
Ogi receptas yra iš 1936 m. išleistos ir tarpukariu Lietuvoje labai populiarios knygos „Didžioji virėja“. Mėgstame prisiliesti prie istorinės virtuvės – ne tik renkamės senus istorinius receptus, bet ir gamindamos stengiamės kuo tiksliau (kiek tai šiandien įmanoma) laikytis autentiškų gaminimo technologijų. Daug rankų darbo ir šiukštu jokių elektrinių virtuvės prietaisų!
 
Taigi originalus receptas...

                                                      
 
1808. Geriausi žagarėliai trečiu būdu
Paimti 6 trynius, 2 šaukštus cukraus, 2 stiklines miltų ir pusę šaukščiuko sodos. Viską gerai išmaišius kuo ploniausiai iškočioti, daryti žagarėlius, kaip nurodyta pastaboj.
 
Paimti:
6 trynius
2 šaukštus cukraus
1 sv. miltų
1 šaukštą romo
kepti 2 sv. kiaul. taukų
 
Pastaba. Žagarėliai visada kepami taukuose. Užvirinti taukus plačiam inde, nukėlus nuo ugnies įpilti šaukštą degtinės ar konjako; kai taukai nurims, vėl pastatyti ant ugnies ir į verdančius taukus dėti po kelis paruoštus žagarėlius. Kai paraus viena pusė, atsargiai šakutėmis apversti ir leisti parausti kitai. Iškepus išimti ant sugeriamo popieriaus, pabarstyti cukrumi su cinamonu ar vanile, sudėti į pusdubenį, paduoti.


                                                     
 
Originalus receptas truputį apgavo su produktų proporcijom – tešla rizikavo būti per kieta. Gal senais laikais kiaušiniai būdavo didesni?.. Taigi savavališkai, remdamosi analogiškais toje pačioje knygoje esančiais receptais, pridėjome kelis šaukštus grietinės. To pakako – tešla pavyko puikiausiai. Ji turi būti pakankamai kieta ir tinkama kočioti. Stengėmės iškočioti „kuo ploniausiai“, kaip ir nurodyta recepte, – kad lakštas būtų beveik permatomas.  Ir iš tiesų – kuo ploniau, tuo skaniau.
 
Kepėme taip pat autentišku būdu – taukuose. Buvo nedrąsu į įkaitusius taukus pilti stiprųjį gėrimą (naudojome gerą viskį) – ir ne be reikalo nedrąsu... Visiems, kas bandysite kepti žagarėlius šiuo autentišku būdu, patariame – įpylus bėgti užsisukus kuo greičiau iš virtuvės, nes taukai teška į visas puses. Nepaisant vienintelės smulkmenos, kad paskui teks truputį apsivalyti virtuvę, taip paruoštuose taukuose žagarėliai kepa tiesiog tobulai, neprisigeria riebalų (juk ir į tešlą pagal receptą pilamas šaukštas kokio stipriojo gėrimo). Beje, kepa žagarėliai labai greitai – vos įmetus jie išsipučia ir po kelių akimirkų jau reikia versti, o tik pradėjusius rusvėti kuo greičiau išgriebti, nes gali per daug sukepti. Truputį praaušusius, bet neatvėsusius pabarstome smulkiai sugrūstu ruduoju cukrumi.

Kviečiame prie stalo – žagarėliai traškūs, plonyčiai, lengvučiai ir labai gardūs!..
 









Ramaus sekmadienio! :)

© Lina Krasnovaitė, Rūta Krasnovaitė
„Filigrania“