Parodos „Juvelyrika iš plaukų: [ne]pamiršta tradicija ir prasmė“ atidarymo akimirkos

Parodoje buvo pristatyti papuošalai iš plaukų: menininkės Linos Krasnovaitės-Siparienės autoriniai darbai (jų sukūrimą individualia stipendija parėmė Lietuvos kultūros taryba), artefaktai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus bei asmeninės kolekcijos. Paroda šia unikalia mūsų krašto paveldo tema Lietuvoje rengiama pirmą kartą. 

Senosiose kultūrose žinota apie plaukuose slypinčią galią, išlaikomą ryšį su žmogumi, todėl plaukai dažnai naudoti apsaugai ir patys saugoti nuo neigiamų poveikių. Nuo seno iš plaukų buvo gaminami atminimo ir apsaugos papuošalai. Didžiausią pakylėjimą juvelyrika iš plaukų patyrė XIX amžiuje, ypač šio amžiaus viduryje, labai populiari tapo pynimo ant apvalaus stalelio technika, kuria ir atlikti dauguma parodos eksponatų.

Lietuvoje juvelyrikos iš plaukų tema praktiškai netyrinėta, o plačiajam visuomenės ratui apskritai beveik nežinoma. Tačiau, nors dabar beveik pamiršta, juvelyrikos iš plaukų tradicija XIX amžiuje buvo gyva ir Lietuvoje, o pynimo ant apvalaus stalelio technika žinota mūsų krašte.

Tikėtina, kad į Lietuvą ji atkeliavo iš Dalarnos regiono Vidurio Švedijoje, kur jau nuo XIX a. pirmosios pusės moterys pynė papuošalus iš plaukų, šio amato išmokusios Anglijoje. Dalarna – miškingas ir skurdus kraštas. Tad moterys, neturėdamos pakankamai lėšų auksiniams aptaisams, kurie paprastai buvo naudojami juvelyrikai iš plaukų, sugalvojo papuošalų dalis jungti mediniais karoliukais, apvytais plaukais. Juvelyrikos iš plaukų su tokiais karoliukais XIX amžiuje buvo ir Vidurio Švedijoje, ir Lietuvoje. Ir neatsitiktinai, nes moterys iš Dalarnos, siūlydamos savo amatą, keliavo į aplinkines šalis, taip pat į mūsų kraštus.

Dauguma Lietuvos muziejuose saugomų juvelyrikos iš plaukų artefaktų, atliktų pynimo ant apvalaus stalelio technika, siejami su 1863–1864 m. sukilimu. Tai buvo itin sudėtingas mūsų tautos gyvenimo laikotarpis, kupinas asmeninių tragedijų, skaudžių išsiskyrimų ir netekčių. Parodoje eksponuojami sukilimo dalyviams priklausę daiktai – grandinėlė ir apyrankės – padirbinti iš ilgų moteriškų plaukų. Galbūt tai buvo jų mylimųjų, seserų ar motinų dovana – apsaugai ir atminimui. Kas padirbino šiuos papuošalus – pačios plaukų savininkės, amatą išmanantys žmonės pagal užsakymą ar sukilėliai – nėra žinoma.

Parodoje yra ir itin reta, dabar jau nebežinoma technika padirbintų papuošalų iš arklio ašutų.
 
Parodos sumanytoja Lina Krasnovaitė-Siparienė juvelyrikos iš plaukų tema domisi nuo 2015 metų. Iš autentiškų XIX amžiaus šaltinių ir remdamasi senaisiais artefaktais bei muziejų eksponatais, ji atkūrė pačią technologiją ir ne vieną plaukų gijų pynimo ant apvalaus stalelio raštą. Ši technika labai imli laikui, reikalaujanti itin daug kantrybės ir atidumo, tad neretai visos dienos darbo rezultatas „kabo ant plauko“ tiesiogine šio žodžio prasme...



Prie parodos eksponatų.


​
Gyva žvakių liepsna pasitiko besileidžiančiuosius į parodos atidarymą.



Akimirka iš atidarymo. Kalba Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė ir Kristijonas Siparis, mūsų parodos kuratorius, apipavidalintojas ir visokeriopiškas padėjėjas. Jo kruopščiai renkami antikvarinai daiktai randa pritaikymą ir „Arbatvakarių“ spektakliuose, ir mūsų renginiuose, ir net parodų apipavidalinimui. Šiuo atveju pasitarnavo rėmai, rėmeliai, senovinės dėželės, ikonų kiotai, įvairiausi dėklai... O juk be to paroda prarastų lygiai pusę savo žavesio...  Jis, beje, sumaketavo ir parodos plakatą. 



Lina Krasnovaitė-Siparienė pasakoja apie tai, ką tyrimo apie plaukų juvelyriką metu pavyko atrasti, atkasti, išsiaiškinti... Juvelyrikos iš plaukų istorija, ir pasaulyje, ir ypač Lietuvoje, skendi užmaršty. Net patys muziejai vargiai ką išsamaus žino ar yra girdėję apie jų fonduose saugomus papuošalus iš plaukų. Laimė, kad muziejuose dar likę keletas apie tai liudijančių artefaktų...



Parodą savo buvimu pagerbė ir Tėveliai.



XVI amžių menančiose nišose – parodos eksponatai.



Daug klausimų sukėlė darbas su staklelėmis. Parodos metu galima jas pamatyti gyvai, su „užkeltais“ arklio ašutais. Ir net pabandyti pinti pačiam. Tiesa, schemą reikia žinoti. 


Plaukų sruogos
 
Nuo seno egzistavo paprotys dovanoti savo plaukų sruogą kaip meilės ar draugystės, neblėstančio atminimo ženklą. Dažnai plaukų sruoga būdavo paskutinė mirštančiojo dovana, tad iš jos padirbintas papuošalas buvo brangus atminimas, nešiotas per visą gedulo laikotarpį. Pagal mūsų protėvių senuosius tikėjimus plaukai išlaiko ryšį su žmogumi, su jo dvasia.


Parodoje eksponuojamos sruogos, maloniai paskolintos Šiaulių „Aušros“ muziejaus.​



Nežinomos moters Marilės plaukų sruoga, 1883 m., Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatas.​



Gelsvų plaukų sruoga, įvyniota į carinį dokumento blanką, XX a. antrasis dešimtmetis.​



Voke – mažo vaikelio plaukų sruoga, 1903 m. Ant voko juodu rašalu užrašas lenkų kalba: „Mano Antosiaus plaukų sruoga mirties dienos 1903 m. gegužės 1 d.“ Mažasis Antosėlis teturėjo 1 metukus ir 3 mėnesius...​


Gedėjimo papuošalai
 
Jau XVII a. buvo gaminami papuošalai, kur po skaidraus kristalo plokštele ar medaliono viduje buvo laikoma brangaus žmogaus plaukų sruoga, supinta į kaselę. XVIII a. pabaigoje plaukus pradėta pinti įmantriais raštais. XIX a. pradžioje buvo sukurta technika lygiems raštams iš plaukų dirbinti, o gautas paviršius būdavo dengiamas glazūra, vėliau kartais pjaustomas plokštelėmis ir dėliojamas kaip mozaika.



Gedėjimo juvelyrikos segės. Seniau būta įvairių juvelyrikos iš plaukų technologijų.



Gėlės – amžinos atminties ir gyvenimo simbolis...



Segė, kurta iš Marijos Šlapelienės plaukų. Ji papuošta gedėjimo juvelyrikai būdingu juodu stiklu, imituojančiu gagatą. Įdomiausia autorei buvo išbandyti nupinti ąžuolo gilę – ji pinama dviem skirtingais raštais, todėl gerai matyti tankumo skirtumas. Gilė gedėjimo juvelyrikoje simboliuoja stiprybę, viltį, o papuošaluose neretai galima aptikti vaizduojamų tuščių kepurėlių be gilių. Panašiai kaip ir nulūžęs medis ar šaka, tai reiškia mirtį, trūkumą, gedėjimą.
Autorė Lina Krasnovaitė-Siparienė



​Čia kaip tik matomas tankiosios gilės dalies pynimo procesas. 60 sruogų – daugiausia, kiek autorė yra bandžiusi. XIX a. knygose nurodoma, kad galima naudoti ir 80, ir dar daugiau! 



Čia pinama gilės kepurėlė, kuri dėliojasi į dailų ažūrą.  Gilės pynimas – vienas didžiausių patirtų iššūkių. 


Su 1863–1864 m. sukilimu susiję parodos eksponatai


Su Kristijonu prie vertingų muziejinių mūsų krašto istorinių eksponatų nišos. Sukilėliams priklausę daiktai, viso labo tik trys kol kas rasti, per visą Lietuvą! Gal dar koks nors muziejus atsilieps?..



1863–1864 m. sukilėliui priklausiusi iš plaukų pinta grandinėlė laikrodžiui. Pinta apvaliojo stalelio technika, be jokios virvelės viduje, tik iš plaukų. Sudaryta iš penkių dalių, tarpusavyje sujungtų geltono metalo detalėmis. Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatas.



Apyrankė, priklausiusi sukilėliui, iš ilgų rusvų moteriškų plaukų. Apyrankė suvyta iš trijų tinklelio formos juostų su tuščiaviduriais mediniais karoliukais, aptrauktais plaukais. Apyrankė į Lietuvos nacionalinį muziejų pateko iš Mokslo bičiulių rinkinių (Vilniaus krašto). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas.



Apyrankė, priklausiusi sukilėliui, iš ilgų rusvų moteriškų plaukų. Apyrankė sudaryta iš trijų juostų: vidurinė – iš skrituliukų, kitos dvi – tinklelio formos. Užsegama apvalia medine sagute. Sagutė aptraukta plaukais. Kilputė padaryta iš ašutinės virvelės. Viename apyrankės gale du mediniai tuščiaviduriai karoliukai, aptraukti plaukais ir pritvirtinti prie virvučių. Iš Šiaulių „Aušros“muziejaus. Įdomu, ar apyrankę XIX a. viduryje galėjo nešioti vyrai? O gal papuošalams iš plaukų galima buvo padaryti išimtį?..



Muziejų artefaktai eksponuojami po stikliniais gaubtais.



Apyrankė iš tankaus pynimo juostų su ovaliais tuščiaviduriais mediniais karoliukais, aptrauktais plaukais. XIX a., Šiaurės Anglija, Penzansas.
​Iš mūsų asmeninės kolekcijos. Ši apyrankė stebėtinai panaši, analogiškos gamybos kaip kad mūsų sukilėlių turėti (ar gal dirbtinti?) papuošalai, skandinaviško stiliaus, be aukso apkaustų, galus slepiant mediniuose rutuliukuose. 



Gėlės po gaubtais simbolizuoja juvelyrikos iš plaukų papuošaluose užkonservuotą gyvą santykį ir ryšį su žmogumi. Kuris lieka gyvybingas ir po daugelio metų, jiems senokai išvykus į Anapus...


Žiedai iš arklio ašutų

Tai labai paslaptingi eksponatai. Technika, kuria jie padirbinti, nežinoma, labai sena, ankstyvesnė negu plaukų gijų pynimo ant apvalaus stalelio technika, siekia XIX a. pradžią ar net ankstesnius laikus. Daug tokių žiedų esama Skandinavijos muziejuose, tad ir technika, tikėtina, Lietuvą pasiekusi kartu su Dalarnos pynėjais iš Švedijos.

Dauguma Lietuvoje kol kas rastų žiedų iš ašutų yra siejami su 1863–1864 m. sukilimu ir greičiausiai daryti įkalintų sukilimo dalyvių ar kitų kalinių kaip atminimo suvenyrai iš kalėjimo.

Pristatomi kelių tipų žiedai. Vieni yra su metaliniu pagrindu, itin kruopštaus pynimo, su baltų ašutų užrašais juodų ašutų fone. Panašus į šiuos žiedus buvo ir Konstantino Kalinausko žiedas, kuris buvo rastas jo celėje, vedant žudyti. Kaip rašoma muziejaus knygose, kalėjimo prižiūrėtojo duktė atidavė žiedą Bielozievskai, o ši perdavė Lenkų mokslo mylėtojų draugijai. Ant 2 cm skersmens žiedo buvo užrašas „PAMIĄTKA Z NIEVOLI 1864“ (Atminimas iš nelaisvės 1864).

Kiti žiedai paprastesni – jų pagrindas iš ašutų arba rago, atlikimo technika grubesnė. Žiedai su stiklo karoliukų akutėmis yra moteriški.  
Įvairiomis technikomis atliekami dirbiniai iš arklio ašutų XIX–XX a. visame pasaulyje dažnai buvo dirbinami kalinių.



Sukilėlio kalėjimo celės „instaliacija“. Ji leidžia kalbėti apie labai paslaptingus eksponatus, kuriuos pavyko aptikti Lietuvos nacionaliniame muziejuje – žiedus iš arklio ašutų.​



Žinių apie tokius žiedus kol kas pavyko aptikti labai mažai. Težinoma, kad tai dar senesnė už pynimą ant apvalaus stalelio technika. Seniausias žinomas įrašas apie šiuos žiedus – 1839 m. švedų rašytojo apsakyme, kuriame vaizduojamos pynėjos iš Dalarnos, siūlančios savo darytus ašutinius žiedus su įvairiais užrašais, vardais ar ornamentais jaunoms merginoms.



Celėje smilkėme sakus... Kylantys dūmai, apšviesti žibinto, akimirkai pasirodė lyg dienos šviesos ruoželis, sklindantis iš viršaus, blausiai apšviečiantis niūrią celės būtį... O gal tai spindulys, laiminęs Konstantiną Kalinauską paskutinei kelionei?.. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvuose išlikęs toks ašutinis žiedas, kurį jis prieš vedamas žudyti, paliko celėje. Kaip rašoma muziejaus knygose, kalėjimo prižiūrėtojo duktė atidavė žiedą Bielozievskai, o ši perdavė Lenkų mokslo mylėtojų draugijai. Ant 2 cm skersmens žiedo buvo užrašas „PAMIĄTKA Z NIEVOLI 1864“ (Atminimas iš nelaisvės 1864). Žinoma, kam gi reikalingas atminimas iš nelaisvės, jei už valandos jau būsi Anapus...



Nukryžiuotasis sukilėlio celėje...



Per lupą gerai matyti jau nežinoma technologija iš ašutų išpintas užrašas ant žiedo, panašaus į Konstantino Kalinausko, fragmentas.​



Žiedas iš arklio ašutų iš arti. Aiškiai matyti pynimas.



Celėje.



Arklio ašutai, naudoti tokiems žiedams gaminti. Neaišku, ar juos gamino patys kalėjime kalėję sukilėliai, ar tiesiog kiti kaliniai.​



Bandome pajusti sunkią kaip stipriai prismilkytą miros dūmų celės aurą ir ten galėjusias tvyroti mintis...​



Pakabutis prie laikrodžio grandinėlės (brelokas), iš juodų, baltų ir rudų arklio ašutų, dirbintas XIX amžiuje. Technika nežinoma. Pakabutis dvipusis – vienoje pusėje pagrindas gelsvas, kitoje – rausvas. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas.​



Analogiška technologija darytas pakabutis, dirbintas politinio kalinio 1936 metais. Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas. Vėlgi skamba tas pats parodos leitmotyvas – kalėjimas. Iš baltų ir juodų ašutų. Technika nežinoma. Pynė politinis kalinys Adomas Bišys Kauno kalėjime 1936 m., padovanojo pateikėjos tėvui. Papuošalų, įvairių reikmenų dirbinimas iš arklio ašutų, pasirodo, buvo populiarus kalinių užsiėmimas, kai kuriuose kalėjimuose, kaip antai Montanos kalėjime Amerikoje, išlikęs iki šiol.​


Jausmams reikšti
 
Papuošalas iš plaukų XIX amžiuje neretai būdavo nuoširdžių jausmų, artumo, draugystės ženklas. Mergina dažnai dovanodavo mylimajam iš savo plaukų padarytą laikrodžio grandinėlę.



Niša, skirta juvelyrikai iš plaukų kaip stipraus ryšio tarp gyvųjų ir draugystės atspindys.​



Ekspoziciją pagyvinome gėlėmis. Juk kiekvienas čia demonstruojamas papuošalas iš plaukų – tai labai tiesioginė sąsaja su gyvu žmogumi, asmenybe, gyvenimu...



Apyrankės ruošinys, dirbintas mamos kaip vestuvių dovana dukrai, iš mūsų asmenininės kolekcijos. Apyrankė buvo įdėta į muilo dėželę, kartu su dukters ranka vedžiotu įrašu. XX a. pradžia.​ Apie 1900 m., JAV, Masačiusetsas (su originaliomis signatūromis ir dėžute)
Šis ruošinys – dovana dukrai nuo mamos vestuvių proga. Dukros ranka ant lapelio parašyta „Mano mamos dovana vestuvėms – jos plaukai. E. G. M.“ Galbūt po vestuvių dukrai teko toli iškeliauti, o tokiais atvejais dažnai būdavo dovanojamas papuošalas iš savo plaukų. Tačiau apyrankė iš jo taip niekada ir nebuvo padaryta ir nenešiota.



Apyrankė paruošta aptaisyti auksu, galai klijuoti specifiškai tam naudotais šelako klijais. Gal todėl, kad XX a. pradžioje plaukų juvelyrika išėjo iš mados, ji taip niekada ir nebuvo nei aptaisyta, nei dėvėta...​ Tai unikalus eksponatas – leidžiantis pažvelgti į tokių papuošalų dirbinimo technologijos „užkulisius“. 



Pakabukas su labai įdomiu sferišku pynimu, kurį autorei itin magėjo išbandyti, puoštas lazurito lašu. Auksą imituojantys aptaisai – iš šilko, nerti šeivute, ir plaukų pynimo technika pinti tie patys šilko siūlai.​ Autorė Lina Krasnovaitė-Siparienė



Pakabutis, skirtas krikšto dukrelei Sofijai. Medaliono viduje – iš plaukų pintos juostelės. Papuošalas dvipusis – vienoje pusėje yra neužmirštuolė, kuri gėlių kalboje reiškia tikrą meilę, kitoje pusėje – skaistenis, reiškiantis gerumą. Autorė Lina Krasnovaitė-Siparienė

​

Auskarai, dirbinti iš dviejų spalvų plaukų, šviesių ir tamsių. Šis papuošalas atskleidžia tradiciją pinti iš skirtingų spalvų plaukų sruogų. Tokie papuošalai simbolizavo draugystę ir stiprų ryšį. Neretai būdavo dirbinami iš šeimos narių skirtingų plaukų. ​ Autorė Lina Krasnovaitė-Siparienė



O štai kaip atrodė juostelės šiems auskarams pynimas. Viena gija – vos iš keturių plaukų, todėl auskarai itin delikatūs ir lengvučiai. Beje, šios juostelės pynimas sugadino labai daug nervų, nes klaida labai brangiai kainuoja. Ir nervų, ir žaliavos. O atitaisymas stipriai atsieina akims...​



Kaklo papuošalas su kryžiumi tapo kone centriniu parodos akcentu. ​Autorė Lina Krasnovaitė-Siparienė



Papuošalas aptaisytas šeivutės nėriniais. Šis papuošalas – šiokia tokia aliuzija į etruskų ir vikingų laikų papuošalus, kurie, beje, XIX a. viduryje irgi patyrė pakilimą. Galbūt šią temą irgi kada nors nušviesim išsamiau. 



Kryžiaus elementai iš arti. Kryžiaus dirbinimo technologiją autorė atsekė, studijuodama senovinių artefaktų nuotraukas.



Atrasta ir savų gudrybių, kad kamuoliukai iš plaukų nesubliūkštų.



Plaukų gijų pynimo technika

Parodoje buvo pristatoma ir pati plaukų pynimo technika – demonstruojamas apvalus pynimo stalelis ir pagalbinės priemonės, o stende – istoriniai vaizdai iš Dalarnos pynėjų XX a. pradžios kasdienybės.


Plaukų pynimo staklelės, prieš porą metų dirbintos Kristijono... Ir stendas, kuriame eksponuojame Dalarnos pynėjų iš vidurio Švedijos nuotraukas. 



Linos Krasnovaitės-Siparienės pačios daryti staklelių svareliai. Originaliai jie buvo liejami iš švino arba dirbinami iš medžio. Pati technologija labiausiai primena rankų darbo nėrinius, pynimą ritelėmis.​



Pynimo raštas, skirtas kaip tik žiedui, čia - žiedui iš ašutų. Pinant apvalaus stalelio technika (ypač iš plaukų), žiedas būtų liaunokas, todėl dažnai tvirtinamas ant metalinio pagrindo.​



Žaliame buteliuke – tie patys tikrieji šelako klijai, kuriais Lina ir dabar klijuoja plaukų galiukus. Tai natūralūs, organinės kilmės klijai (tam tikrų vabzdžių išskyros), kurie puikiai tinka plaukams klijuoti. Jiems padaryti vėl prireikė Kristijono pagalbos.​


Taip pat žiūrėkite: 

Šis projektas sulaukė didelio visuomenės ir įvairių televizijų susidomėjimo.
Kviečiame pažiūrėti vaizdo reportažus iš parodos:
Lrytas.TV: Lietuvoje atidaryta unikali juvelyrikos paroda
LRT: Parodoje – juvelyrika iš plaukų ir 1863 m. sukilėlių žiedai
LNK: Pristatomi papuošalai, sukurti iš plaukų

Mūsų straipsnis apie parodą ir juvelyrikos iš plaukų tradicijos tyrinėjimus kultūros žurnele „Naujoji Romuva“.

Virtuali paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus interneto svetainėje 


Rugpjūčio 6–31 d. ši paroda persikėlė į Markučių dvarą.
Vaizdo įrašas apie parodą Markučiuose


 

Kristijono Sipario, Linos Krasnovaitės-Siparienės ir Rūtos Krasnovaitės nuotraukos
Tekstas Rūtos Krasnovaitės