Šeivutės nėrinių (kilpinėlių) istorija Lietuvoje

Marijonos Rakauskaitės nosinaitė, apnerta kilpinėliais, XX a. pirmoji pusė


      Subtilūs šeivutės nėriniai Europoje žinomi nuo XVI–XVII a., o ypač didelį pakilimą ši technika patyrė XIX a. – buvo leidžiamos šiam nėrimo būdui skirtos knygos, yra išlikę senųjų nėrinių.  Lietuvoje šios nėrimo technikos taip pat būta, tradiciškai tokie nėriniai buvo vadinami kilpinėliais. Tačiau žinios apie šį mūsų kultūros paveldą labai skurdžios – nežinoma, nei kada nėrimo šeivute technika atkeliavo į Lietuvą, nei iš kur, nei kokiais keliais, nei kaip pasiekė mūsų dienas...
    Siekiant užpildyti šią spragą, ir buvo atliktas šis tyrimas, kurį parėmė Lietuvos kultūros taryba (2020 m. spalis – 2021 m. vasaris). Tiesą sakant, tai buvo daug iššūkių keliantis siekis. Nepavyko aptikti jokios literatūros šia tema, jokių ankstesnių tyrimų, jokių studijų... Iš esmės kilpinėlių istorija Lietuvoje – balta dėmė mūsų šalies rankdarbių technikų žemėlapyje. Tai, ką pavyko sužinoti, atrasti, yra tik pirmosios nuorodos, pirmosios gijos, už kurių užsikabinus galima keliauti toliau. Bet tai jau šis tas.
     Atkreipiame dėmesį, kad straipsnyje sinonimiškai vartojame šiems nėriniams įvardyti skirtas sąvokas – kilpinėliai, frivolitai, šeivutės nėriniai. Pirmasis – tradicinis lietuviškas pavadinimas, antrasis – prancūziškas, o trečiasis – nurodantis į darbo įrankį. Taip pat sinonimiškai vartojama nerti ir rišti mazgelius. Nors antruoju atveju kiek tiksliau įvardijama nėrinio atlikimo technika, apibendrintai visiškai tinka ir pirmasis pasakymas. Panašiai yra ir su kita gimininga nėrimo technika – tinklu. Nors čia taip pat rišami mazgeliai, nuo seno mūsuose sakoma, kad tinklas neriamas, o jam dirbinti naudojama šaudyklė (šeivutė) vadinama nėrimo adata.


Paieškos Lietuvos muziejuose
 
    Viena iš tyrimo krypčių buvo senųjų kilpinėlių paieškos Lietuvos muziejuose. Kreipėmės į tuos Lietuvos muziejus, kuriuose yra didesnės tekstilės kolekcijos – Anastazijos ir Antano Tamošaičių galeriją „Židinys“, Kriaunų istorijos muziejų, Lietuvos nacionalinį muziejų, Rokiškio krašto muziejų, Panevėžio kraštotyros muziejų ir Žemaičių muziejų „Alka“. Paieškas itin sunkino šalyje įvestas karantinas – muziejai lankytojų neaptarnavo, su darbuotojais buvo galima susisiekti tik netiesiogiai, nebuvo galimybės savarankiškai apžiūrėti muziejų kolekcijų. Tačiau gelbėjo muziejų darbuotojų geranoriškumas ir pagalba – nuoširdus jiems dėkui!
    Kilpinėlių technikos pavyzdžių pavyko aptikti tik Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir tik du artefaktus. Abu jie atkeliavę iš Amerikos praėjusiojo amžiaus pradžioje.
   Pirmasis artefaktas – dekoratyvinis takelis, datuotas 1911–1920 m., kurį padarė Prančeska Babiliukė-Brazauskienė, kilusi iš Tauragės rajono, Gaurės apskrities, Stirbaičių kaimo, būdama Amerikoje, galbūt Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išsaugojo dukra Marija Sutkienė, gimusi Amerikoje. Didžiąją takelio dalį sudaro iš medvilnės siūlų padirbinti kilpinėlių nėriniai. Takelis yra 115 × 41 cm dydžio.  Kur Prančeska išmoko šios nėrimo technikos – Lietuvoje ar Amerikoje – vienareikšmiškai pasakyti negalima.
 
Prančeskos Babiliukės-Brazauskienės kilpinėlių ir medvilnės takelis ir jo detalė, Lietuvos nacionalinis muziejus.
Arūno Baltėno nuotrauka

    Kitas artefaktas – rankšluostis, gautas iš Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno muziejaus Čikagoje. Šio rankdarbio autorius nežinomas. Jį puošia 2 cm pločio kilpinėlių nėrinys. Rankšluostis yra 123 × 32,5 cm dydžio. Įdomu, kad iš Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno šeivutės nėrinių siūlo galas veda į Pažaislio vienuolyną Kaune.
 
Rankšluostis iš Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno muziejaus Čikagoje​, detalės, Lietuvos nacionalinis muziejus. Arūno Baltėno nuotrauka
 

Nėriniai Pažaislio vienuolyne
 
    Būtent iš šio Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno Čikagoje 1920 m. atvyko penkios seserys su misija buvusiame vienuolių kamaldulių Pažaislio vienuolyne įkurti kazimieriečių seserų vienuolyną ir steigti mokyklas. Tai buvo vienuolyno įkūrėja sesuo Marija Kaupaitė, seserys Imakuliata, Angelė, Katerina ir Ana Marija (to meto garsios operos solistės Marijonos Rakauskaitės sesuo). Seserys ne tik atkūrė vienuolyną, bet ir perėmė Pažaislio vienuolyne veikusią mokyklą, Telšiuose ir Vabalninke atidarė amatų mokyklas.
    Į Pažaislį mus nukreipė kilpinėlių meistrė Salomėja Burneikaitė, paminėjusi, jog vienuolyne ekskursijos metu vienos salės ekspozicijoje yra mačiusi baltai rausvais siūlais kilpinėliais apkraštuotą Pažaislio Dievo Motinos atvaizdą, taip pat atsiuntė to darbelio nuotrauką. Susisiekusios su Pažaislio Lietuvos Švento Kazimiero seserų kongregacijos vienuole seserimi Virginija, sutarėme susitikti ir pasikalbėti. 
 
Tą rytą, kai lankėmės, Pažaislio vienuolynas skendėjo žiemiškai baltam rūke... 
 
    Iš seselės Virginijos sužinojome, kad vienuolyne kilpinėlių nėrimo technika gana gerai žinoma. Ji ne tik papasakojo apie seseles vienuoles, kurios nėrė šeivute, bet ir padovanojo du sesers Eufrozinos darbus – dvi prisiuvamas apykakles kunigui ant stulos. Pažaislio vienuolyne iki šiol naudojama sesers Eufrozinos nertais kilpinėliais papuošta liturginė tekstilė, skirta Šv. Mišioms – korporalai, palės, rankšluostėliai kunigui rankoms nusišluostyti. Paaiškiname: korporalas – ant altoriaus tiesiama keturkampė balta staltiesėlė, ant kurios padedama taurė ir indas su eucharistine duona, palė – sukietintas kvadratinis medžiaginis užtiesalas, dedamas ant taurės.
     Iš Pažaislio vienuolyne saugomų dokumentų pavyko sužinoti, kad sesuo Eufrozina (Marija-Konstancija Petraitytė, 1903–1994 m.) gimė Marijampolės apskrityje, Klebiškių valsčiuje, Dambravos kaime. Šeimoje augo trys seserys ir du broliai. Dvi Marijos seserys jaunystę praleido Amerikoje, o Marija, baigusi pradžios mokyklą, išvyko gyventi pas tetą į Prienus. Teta išmokė ją siūti, megzti – ir iki gyvenimo pabaigos rankdarbiai buvo neatskiriama jos gyvenimo dalis. Devyniolikmetė Marija 1922 m.  įstojo į Pažaislio vienuolyną. Tyli, kukli vienuoliškos dvasios sesuo Eufrozina buvo labai darbšti. Net ir sirgdama gilioje senatvėje nemėgdavusi sėdėti be darbo – megzdavo, nerdavo ir siūdavo, kiek pajėgdavo.
    Sesuo Vitalija, su kuria bendravome telefonu, į vienuolyną įstojo labai jauna, dar būdama dešimtoje klasėje. Tuo metu sesuo Eufrozina jau buvo garbaus amžiaus.
Vienuolė sesuo Eufrozina, Pažaislio vienuolyno nuotrauka    
    Sesuo Vitalija  prisiminė pirmą įspūdį, įėjus į seselės Eufrozinos kambarį: „Man tai buvo tokia nuostaba – lova paklota baltai. Pagalvė uždengta kažkuo baltu, labai gražiu. Ant kiekvienos spintelės nėrinių staltiesėlės. Valgant taip pat buvo naudojamos apnertos servetėlės. Ji buvo labai tvarkinga ir rūpestinga. Man kaip kilusiai iš vargingos šeimos tai buvo neregėti dalykai...“   
 
Sesers Eufrozinos darbai – prisiuvamos apykaklės kunigui ant stulos

    Labiausiai tikėtina, kad sesuo Eufrozina išmoko nerti kilpinėlius iš tetos Prienuose, o gal galėjo pamokyti ir seserys iš Čikagos – vienuolyno įkūrėjos. Juk Čikagoje, kaip žinome, buvo neriama šeivute, o sesuo Eufrozina į vienuolyną įstojo kaip tik tuo metu, kai jame gyveno seselės vienuolės iš už Atlanto. Tačiau neatmestina ir tokia galimybė, kad kilpinėlių technika vienokiu ar kitokiu būdu ją pasiekė per dvi tikras seseris iš Amerikos, kurioje, kaip minėta, šios praleido jaunystę.
    Sesuo Eufrozina kilpinėlių nėrimo mokiusi ir kitas vienuolyno seseles. Ir sesuo Vitalija šiek tiek mokėsi, tačiau tuo metu nelabai turėjusi laiko – daug laiko užimdavo mokslai, o bet to, būdama jauna ir stipri, stengdavosi padėti sesutėms nudirbti sunkesnius ūkio ir virtuvės darbus. Bet ji prisiminė, kad sesuo Judita per seselių vienuoliškų vardų vardadienius dovanodavusi joms apnertus Pažaislio Dievo Motinos paveikslėlius. Tikriausiai vienas iš jų ir rodomas minėtoje ekspozicijoje. Gali būti, kad seserys kilpinėlių mokiusios ir savo įsteigtose amatų mokyklose.       
    Pažaislio vienuolyne iki šiol nenutrūkusi šeivutės nėrinių gija – seselės pasakojo, kad šiuo metu kilpinėlių mokosi sesuo Dovyda, tik jau moderniu būdu – iš interneto.   Sesers Juditos kilpinėliais apkraštuotas Pažaislio Dievo Motinos paveikslėlis, Salomėjos Burneikaitės nuotrauka 


Rašto paslaptis

    Prieš kelerius metus Marijonos Rakauskaitės ir Liudo Truikio namuose-muziejuje visai atsitiktinai muziejininkės parodė dailų eksponatą – Marijonos nosinaitę, apnertą kilpinėliais. Sakė, kad gal Marijona atsivežusi iš Paryžiaus, bet jokių tikslesnių žinių apie šį artefaktą nebuvo. Kai mūsų paieškų gija nukrypo Pažaislio vienuolyno link, prisiminėm ir Marijonos nosinaitę. Įdomus ir galbūt neatsitiktinis sutapimas, kad šiame vienuolyne kaip tik tuo metu, kai į jį įstojo seselė Eufrozina 1922 m., kartu su kitomis seselėmis iš kazimieriečių vienuolyno Čikagoje buvo ir Marijonos sesuo – seselė Ana Marija (Jozefina Magdelena Rakauskaitė, 1894–1989 m.), ji Pažaislyje gyveno ketverius metus – atvyko 1920 m., o 1924 m. grįžo į JAV. Beje, 1922 m., pakviesta Antano Sodeikos, į Lietuvą atvyko ir Marijona Rakauskaitė.
    Ir kaip gi nustebome, kai parsinešusios brangią dovaną – sesers Eufrozinos apnertas kunigo stulos apykakles – palyginom jas su Marijonos nosinaite nuotraukoje. Vienos iš apykaklių ir nosinaitės raštas pasirodė esąs tas pats! Tiesa, mazgelių skaičius ratukuose nėra visai identiškas ir siūlai, naudoti nosinaitės apkraštavimui, smulkesni, galbūt šilkiniai. Tačiau kadangi yra nesuskaičiuojama daugybė šeivutės raštų ir galimų kombinacijų, toks sutapimas atrodo pernelyg iškalbingas. Labai tikėtina, kad tai tų pačių rankų darbas, ir labiausiai tikėtina, kad sesers Eufrozinos. Nosinaitę ji galėjusi padovanoti pačiai Marijonai arba jos seseriai vienuolei Anai Marijai.
 
Kilpinėlių palyginimas: kairėje – seselės Eufrozinos apykaklė kunigui, dešinėje – Marijonos nosinaitė

    Žinoma, galima svarstyti ir kitas versijas. Pavyzdžiui, kad nosinaitę Marijona parsivežusi iš Čikagos. Mat jos tėvai turėjo galanterijos parduotuvę, kuriai vadovavo Marijonos mama Marija. Ji pati modeliuodavo ir siūdavo sukneles, o jai padėdavo keturios samdomos siuvėjos. O gal Marijona nosinaitę iš vienuolių dovanų buvo gavusi dar Čikagoje – juk jos tėvas Mykolas Pranas Rakauskas daug prisidėjo steigiant Čikagos lietuvių šv. Kazimiero parapiją. Tačiau šių prielaidų kol kas nepatvirtina jokie įrodymai.


Kilpinių meistrės mama ir dukra
 
    Kilpinėlių rišimo Salomėja Burneikaitė (g. 1956 m.) išmoko iš savo mamos, Onos Burneikienės. Salomėja gimė ir užaugo Telšiuose, o šiuo metu gyvena Klaipėdoje.
    Ona Burneikienė (1925–2008 m.) šeivute daryti kilpinėlius pradėjo po Antrojo pasaulinio karo. Salomėja nežino, ar ją kas pamokė, ar pati išmokusi. Per karą mama baigė Vilniaus politechnikumą, kur buvo rengiami amatų mokyklų mokytojai. Ten mokėsi siuvimo ir rankdarbių. Galbūt šios mazgelių rišimo technikos galėjo pamokyti kokia kita meistrė, kilpinėlius dariusi dar prieškariu, tačiau galėjusi išmokti ir pati, iš knygos. Vieną knygą, parašytą anglų kalba, ponia Ona gavo dovanų. Toji knyga buvo pirkta turguje, Lietuvoje. Be kitų rankdarbių, knygoje buvo mokoma ir kilpinėlių technikos. Salomėja iki šių dienų išsaugojusi tą knygą. Gaila, kad joje nėra išlikęs puslapis, kuriame nurodyti leidimo metai. Tai galėtų būti ir ikikarinė knyga ar kiek vėlesnis jos perleidimas. 
 
Mamos knygą Salomėja išsaugojusi iki šiol. Salomėjos Burneikaitės nuotrauka 

    Nuo 1949-ųjų Ona Burneikienė gyveno Telšiuose, mokytojavo Telšių vidurinėje mokykloje (dabar – Telšių „Germanto“ progimnazija), daryti kilpinėlius ji išmokė daug mokinių mergaičių iš Telšių. Šeivutes dirbindavosi pati iš plastiko, turėjo jų daug, skirtingų dydžių; jas naudodavo, atsižvelgdama į siūlo storį. Tokias šeivutes naudoja ir dukra. 5–6 cm stačiakampis plastiko gabalėlis nupjaunamas apvaliai, įgaubiant kraštus į vidų. Salomėja taip pat išsaugojusi vieną Telšiuose meistro padirbintą metalinę mamos šeivutę, tiesa, mažytis kabliukas ant galo jau nulūžęs. Mama šią šeivutę vadindavo „žuvele“, ja darydavo kilpinėlius iš labai plonų siūlų.
 
Onos Burneikienės kilpinėlių nėrimo dėžutė ir savadarbės šeivutės. Salomėjos Burneikaitės nuotraukos

    Ona Burneikienė dirbindavusi įvairių formų servetėles, apykaklaites, snaigeles, darydavo apkraštavimus nosinaitėms, kitiems darbeliams. Taip pat kilpinėlius nerdavo iš vilnonių siūlų megztiems rūbams puošti. Karoliukų į patį nėrinį niekada neįpindavo, kartais tik šalia prisiūdavo ant vilnonių rūbų. Salomėjos teigimu, kai kurie mamos kilpinėliai buvę smulkesni už jos – jie buvo daromi iš medvilninių iriso, taip pat mulinė siūlų (kiekvienas mulinė siūlas susideda iš 6 siūlelių, o mama darydavo ir iš dviejų siūlelių; tokie ploni nėriniai tikdavo batisto nosinaitėms apkraštuoti).   
     Daug snaigelių, nedidelių darbelių mama yra išdovanojusi įvairiomis progomis draugams, kolegoms, mokiniams, bendruomenių nariams. Išeidama iš mokyklos į pensiją, po nedidelę kilpinėlių servetėlę padovanojo kiekvienam kolektyvo nariui. Tai galėjo būti maždaug 50–60 žmonių.
    Kilpinėlius ponia Ona dirbinusi iki pat mirties. Apie ją sakydavo: „Ta ponia, kuri snaigeles dirba...“ Salomėja yra susikūrusi segę su mamos daryta kilpinėlių snaigele jos atminimui, praėjus metams nuo jos mirties. O vieną mamos darytą snaigelę atradusi labai netikėtoje vietoje. Jau po mamos mirties Salomėja sykį atvyko giedoti į Telšių katedrą. Prie vargonų, atkampiam kambarėlyje, ant mažyčių durelių, vedančių į palėpę, ji išvydo pakabintą mamos darytą snaigelę. Iš karto atpažino – kaip sakė, tokių dalykų neįmanoma supainioti.
Salomėja Burneikaitė, pasipuošusi sege su mamos kilpinėlių snaigele    

    Pati Salomėja kilpinėlius pradėjo daryti iš lino siūlų. Tai buvo papuošalai – koljė ant kaklo, auskarai, apyrankės. Šiuos dirbinius puošė mediniais karoliukais. Vieną vėrinį ir apyrankę iki šiol yra išsaugojusi. 
   Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, apie 1993-iuosius, Birutė Alšauskaitė-Gailienė Klaipėdoje įkūrė tautodailininkų draugiją „Kurėnas“, draugija veikė kelerius metus. Ponia Ona ir Salomėja tapo šios draugijos narėmis, rengė parodas, su savo darbais važinėjo po Lietuvą.
 
Kilpinėlių meistrė Ona Burneikienė prie savo darbų stendo tautodailės parodoje kartu su dukra. Nuotrauka iš Salomėjos Burneikaitės asmeninio archyvo

    Salomėja dešimtmetį dirbo Klaipėdos universiteto Reabilitacijos katedroje. Vienas iš privalomų dėstomų dalykų buvo trys tekstilės technikos. Tuo metu katedrai vadovavusiai prof. Švedienei buvo labai svarbu, kad studentai, būsimi ergoterapeutai, išmoktų ir tekstilės technikų, taip pat kilpinėlių. Taigi Salomėja šios technikos apmokiusi ne vieną ergoterapeutą. Salomėjos dovanotų snaigelių yra ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Norvegijoje, Indijoje, Vokietijoje, Sibire, Krasnojarske ir kituose pasaulio kampeliuose.
    Kilpinėlių rankdarbystę perėmė ne tik Onos dukros Salomėja ir Aurelija, bet ir Aurelijos duktė Airida. Salomėja iki šiol norinčiuosius moko kilpinėlių technikos Klaipėdoje.
 

Tinka tiems, kam silpsta regėjimas
 
    Iš Salomėjos sužinojome dar vieną labai įdomų kilpinėlių technikos aspektą. Ona Burneikienė kilpinėlius darė visą gyvenimą, iki pat gilios senatvės (mirė 83-ejų). Būdama 75–80 metų, ji dukrai padarė kilpinėlių tuniką iš juodų siūlų, nepaisant labai prasto regėjimo. Tie, kas užsiima rankdarbiais, žino, kad dirbti su juodais siūlais daug sunkiau negu su šviesiais. Tačiau poniai Onai netrukdė jokios spalvos siūlai, naudodavo visokius, kokius tik turėjo. Tuniką ji darė vos matydama, ir tik viena akimi. Rišamus mazgelius ji jausdavusi pirštais, todėl ir gerų akių beveik nereikėjo. Tekstilė jai buvo tiesiog terapinį poveikį turintis laiko leidimo būdas.
 
Salomėja, pasipuošusi mamos daryta kilpinėlių tunika. Nuotrauka iš Salomėjos Burneikaitės asmeninio archyvo
    Salomėja paminėjo, jog 1994–1995 m. prie vieno prekybos centro sutikusi senutę, bandžiusią parduoti keletą kilpinėlių servetėlių. Jos akinių stiklai buvę tokie pat stori, kaip ir mamos, taigi ir regėjimas, matyt, ne geresnis. Senutė sakė, kad ši technika sudėtinga, ir Salomėja tikrai neišmoks. O užklausus, iš kur ji pati išmoko, atsakė, kad tremtyje, Sibire – ją išmokiusi viena vengrė moteris. Sibire moterys daug ko mokėjusios.
    2008-aisiais, paskutiniais mamos gyvenimo metais, Salomėja keliavusi į Indiją. Kelionės metu ji rišo kilpinėlių mazgelius. Šia technika susidomėjo viena lietuvė, kartu keliavusi akių gydytoja Diana. Išgirdusi, kad kilpinėlius gali daryti ir silpno regėjimo žmonės, ji panoro pati išmokti šios technikos, kad pajaustų, ką tai reiškia.     
    Salomėja Dianai parodė, kaip tai daroma, ir ji lengvai išmoko. Atminimui Salomėja gydytojai padovanojo mamos darytą kilpinėlių snaigelę.   Onos Burneikienės šeivutė „žuvelė“. Salomėjos Burneikaitės nuotrauka 
   Vėliau Diana atsiuntė nuotrauką, kurioje ji stovi šalia įrėmintos dovanotosios snaigelės, o pati vilki tuniką, papuoštą savo pačios padirbintais trilapėliais iš kilpinėlių. Mama, išvydusi tą nuotrauką, labai susijaudino ir nuoširdžiai džiaugėsi, jog akių gydytoja išmoko šios technikos. Ir tai labai svarbu, nes ji stengiasi padėti tiems, kam silpsta regėjimas.


Šeivutės nėriniai iš... arklio ašutų?

    Iš Žemaitijos kilusi tautodailininkė Lilija Simonavičiūtė (g. 1944 m.) pasakojo, kad su šeivutės nėriniais pirmą kartą susidūrė dar paauglystėje. Vasaroti su šeima važiuodavo pas tetą į Klaipėdą. Ten ir pamatė dėžutę, padirbintą iš arklio ašutų. Lilija labai susidomėjo, kaip gi padaryta ta dėžutė, o teta pasakė: „Vaikeli, tai čia frivolit.“ Toji dėžutė labai įstrigo atmintin.
    Dar mokyklos laikais mama jai nupirko dvi rankdarbių knygas. Viena iš jų buvo 1958 m. leidimo O. Klikūnaitės „Rankdarbiai“. Joje buvo skyrius „Kilpinėliai (frivolitai)“. 
     Šioje knygoje buvo aprašytos pagrindinės kilpinėlių nėrimo technikos, pateikta raštų pavyzdžių su paiškinimais. Abi knygas Lilija išsaugojusi iki šiol.
   Jau baigusi studijas, Lilija pabandė nerti šeivute. Tik šeivučių tuomet nebuvo galima nusipirkti, tad pusbrolis padirbino iš plastiko. Pradžia buvo sunki, mat Lilija ėmė mokytis nerti plonu siūlu, o pradžioje geriausia bandyti storu. Paklausti nebuvo ko... Tada ir metė šeivutę. Grįžo prie jos 1995-aisiais.
    Atostogaudama Nidoje išsikėlė sau tikslą išmokti magiškąjį šeivutės mazgą. Šįkart jau pasirinko storesnius siūlus ir ėmė „narstyti kilpinėliusׅ“. Ir išmoko! Vieną kartą prie jos, su nėriniu sėdinčios poilsio namų kiemelyje, priėjo nepažįstama moteris. Tai buvo Virginija Pusvaškienė, vėliau tapusi gera bičiule, kuri jau seniai buvo įvaldžiusi kilpinėlių nėrimo meną ir praktiką.
Tautodailininkė Lilija Simonavičiūtė tėviškėje. Nuotrauka iš Lilijos Simonavičiūtės asmeninio archyvo    
    Šeivutės mazgą, kaip žinia, sudaro pirma ir antra mazgo pusės. Pirma mazgo pusė problemų nekelia, o antra knygose paprastai nelabai aiškiai parodyta. Virginijai paėmus šeivutę į rankas, Lilija pastebėjo, kad toji antrą mazgo pusę neria kitaip, negu parodyta knygoje, patogiau. Taigi iš jos ir išmoko šį būdą.
    Kai nebuvo šeivučių, pasidarydavo iš parankinių medžiagų – kartono, plastikinių liniuočių. Didesniems darbams naudodavo net tinklų nėrimo adatas, kad galima būtų privynioti daug siūlo – kilpinėlių meistrės puikiai žino, kad slėpti siūlo galą nėra pats smagiausias užsiėmimas.
 
Lilijos Simonavičiūtės kilpinėlių staltiesėlės. Nuotraukos iš Lilijos Simonavičiūtės asmeninio archyvo

    Pamažu Lilija tapo viena žinomiausių šeivutės meistrių – jos nėrinių raštus ėmė spausdinti rankdarbių žurnalai, buvo išleista ne viena rankdarbiams skirta jos autorinių darbų knyga. 2012–2020 m. jos sukurti kilpinėliai buvo demonstruojami penkiose personalinėse ir kolektyvinėse parodose, taip pat užsienyje.
 
Lilijos Simonavičiūtės kilpinėlių staltiesėlės. Nuotraukos iš Lilijos Simonavičiūtės asmeninio archyvo
 
    Pernai (2020 m.) Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ vyko paroda „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje. Nėriniai. Kilpinėliai. Tinklai“, kurioje kilpinėlių technikai atstovavo būtent Lilijos darbai. Po parodos visus tuo metus turėtus darbus padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui. Taip pat jos darbai saugomi Lietuvos dailės muziejaus fonduose Vilniuje ir Kelmės krašto muziejaus filiale Šaukėnuose.


„Jos išradingumas stebindavo visada...“
 
    Liliją pamokiusi tautodailininkė Virginija Pusvaškienė taip pat nuo mažens labai domėjosi rankdarbiais. Dvylikos metų mama nusiuntė ją pasimokyti pas savo sesers anytą dailininkę Juliją Savzdravaitę-Štelbienę. Kaip ir iš kur pati ponia Julija išmoko šios technikos, sunku pasakyti.
         
      Julijos Štelbienės vyras buvo vokietis, per karą jis emigravo į Vokietiją. Julija su sūnumi liko Lietuvoje. Karo metu dvi jos seserys emigravo į Vokietiją ir JAV. Ji gaudavo iš Vokietijos įvairių knygelių ir žurnalų. Virginija iki šiol yra išsaugojusi nukopijuotą vieną iš tų leidinių – 1921 m. Leipcige išleistą Emmy Liebert knygą „Schiffchenarbeit I“. Veikiausiai išmoko pati iš knygų.
   Julija 1926–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, tuo metu pirmojoje dailės mokykloje Lietuvoje, ir, beje, ji buvo pirmosios laidos
Kilpinėlių meistrė Virginija Pusvaškienė   absolventė. Savo paveikslus eksponavo Pirmojoje Lietuvos moterų dailės parodoje, vykusioje 1937 metais.

      Pokariu (1946–1965 m.) Julija Štelbienė dirbo Vilniaus kurčiųjų internatinėje mokykloje, dėstė piešimą ir darbus, vadovavo rankdarbių būreliui. Šio būrelio darbai būdavo eksponuojami ir užsienyje, netgi Kinijoje. Ne vienas šios mokyklos mokytojas mini Juliją labai prisidėjus prie mokyklos spektaklių, inscenizacijų, baletų, koncertų meninio apipavidalinimo, kuris buvęs išties aukščiausio lygio (konkursuose užimdavo pirmas vietas). Julija šiems renginiams kurdavo kostiumų eskizus ir dekoracijas. Be to, kursuose išmokusi gaminti lėles, talkininkaudavo mokyklos lėlių teatrui. O tam neabejotinai reikėjo daug kruopštumo ir kantrybės – savybių, kurios itin svarbios ir neriant šeivute. Mergaites mokė rankdarbių, taip pat kilpinėlių. Matyt, ne kiekvienai lengvai sekėsi perprasti šį meną. Mat prieš mokydama Virginiją, ponia Julija jai pasakė: „Na tu gal tik ir išmoksi, nes, kiek aš mokinau, tai niekas ir neišmoko.“ O gal vienai kitai vis tik ir pasisekė išmokti?.. 
   
Virginijos Pusvaškienės nėrinys ir savadarbės šeivutės, nėriniai. Virginijos Pusvaškienės nuotraukos

    Lilija Simonavičiūtė prisiminė, kad į vieną rankdarbių parodą-konkursą kurčnebylė mergina atnešė šeivute nertų darbų iš šilkinių siūlų – kvadratinių servetėlių. Jos darbai keliaudavo į Italiją. Tik nežinia, kur toji mergina mokėsi, gali būti, kad ir kurčiųjų amatų mokykloje Vilniuje.
   Apie Juliją Štelbienę Virginija pasakojo: „Galėčiau dalytis tik pačiais šilčiausiais prisiminimais. Tai tikrai nepaprastos inteligencijos žmogus, kuris domėjosi viskuo – politika, gamta, menu, rankdarbiais... Pamenu, kaip ji man, paauglei mergaitei, pasakojo apie Anglijos karališkosios šeimos Dianos ir Čarlzo vestuves. Tuo metu buvo gilus sovietmetis, mūsų nepasiekdavo jokia informacija apie kapitalistinį pasaulį, o ji kažkaip viską sužinodavo.
    Ji tikrai buvo puiki mokytoja, nuostabi pašnekovė. Mane mokė ne tik kilpinėlių rišimo, bet ir mezgimo, nėrimo, siuvinėjimo. Naujuosius metus mūsų šeima dažniausiai sutikdavo jos sūnaus ir marčios (mano mamos sesers) namuose. Kiekvienais metais šventinis stalas būdavo papuoštas ponios Julijos rankdarbiais. Prie kiekvieno svečio lėkštės būdavo padėtas koks nors atvirukas su nunertu seniu besmegeniu ar išlankstytu kokiu nors gyvūnėliu iš gofruoto popieriaus. Kitais metais – kokios nors lėlytės, servetėlės, apnertos nėrinukais ir kilpinėliais. Visada laukdavau šios šventės, nes būdavo įdomu, kokiais dar rankdarbiais bus papuoštas stalas. Tas jos išradingumas stebindavo visada.“
    
   Julijos anūko žmona Loreta Štelbienė, patikslindama jos originalią mergautinę pavardę – ne Savzdrav, o Sausadravaitė – nuo žodžių sausa drevė, tarsi tarp kitko parašė, kad   Virginijos Pusvaškienės kilpinėlių staltiesėlė. Virginijos Pusvaškienės nuotrauka
anuomet visi, turintys bajoro titulą, stengėsi pavardes sulenkinti. Tai labai suprantama, ypač turint galvoje, kad Julija gyveno tuo metu lenkų okupuotame Vilniuje. Ir vis tik užuomina apie bajorišką Julijos kilmę teikia vilčių rasti šeivutės nėrinių sąsajų su dvaro kultūra. Juk ir kitose šalyse tai daugiausia buvo dvaro ir miesto, o ne kaimo kultūros dalis.


Pabaigai – tai tik pradžia...

    Viskas prasideda nuo pavienių faktų, pasakojimų nuotrupų, fragmentų. Ir iš pavienių gijų pamažu supinama istorija. Tai – pirmas bandymas nuodugniau patyrinėti kilpinėlių istoriją Lietuvoje. Kol kas galbūt tai paskiros detalės, metai, pavardės, vietovės... Tačiau neabejotinai šis tas atrasta – tai vėliau padės daryti apibendrinančias išvadas.
    Dabar jau tikrai galima pasakyti, kad ankstyvuoju tarpukariu kilpinėlių technika Lietuvoje buvo. Greičiausiai šeivutė žinota ir prieškariu, o gal ir dar anksčiau. Tai nustatyti – tolesnių tyrimų tikslas. XX a. pradžioje ši nėrimo technika plito iš užsienio šalių, į kurias buvo emigravę daug lietuvių – Amerikos (Jungtinių Amerikos Valstijų), Vokietijos. Į Lietuvą atkeliaudavo rankdarbių knygų, kuriose buvo pristatoma kilpinėlių technika, taip pat veikiausiai ji būdavo perduodama tiesiogiai. Galima daryti prielaidą, kad šis nėrinių dirbinimo būdas buvo labiau būdingas ne kaimo, o miesto ir galbūt dvaro kultūrai. Liaudyje šie nėriniai niekada nebuvo plačiai paplitę, apskritai nebuvo daug mokančių nerti šeivute. Galbūt tai lėmė daug laiko ir kantrybės reikalaujanti pati nėrinių atlikimo technika... Visos kilpinėlių meistrės pabrėžia, kad tai tikrai lėta technika. Na ir padaręs klaidą neišardysi taip paprastai, kaip neriant vąšeliu ar mezgant virbalais –  patrauki siūlą ir viskas, o čia reikia vėl viską atgal „atnerti“.
    Nors ir nelabai plačiai paplitusi, kilpinėlių rišimo technika jau nebeišnyko per visą sovietmetį. Amatų ir darbų mokytojos, įvaldžiusios šią techniką, skleidė ją savo mokiniams.

   Atliktas tyrimas – atspirties taškas tolesniems kilpinėlių istorijos tyrinėjimams. Planuojame kalbėtis ir su kitomis Pažaislio vienuolyno seselėmis – galbūt pavyks gauti detalesnės informacijos apie senesnės kartos nėrėjas ir vienuolyno įkurtas amatų mokyklas Telšiuose ir Vabalninke. Jau kreiptasi į Lietuvos literatūros ir meno archyvą, siekiant gauti Julijos Štelbienės asmens bylą jos mokymosi Kauno taikomosios dailės mokykloje laikotarpiu (1926–1929 m.). Taip pat planuojame kreiptis į Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyną Čikagoje, ieškodamos informacijos apie vienuoles lietuves, kurios XX a. pradžioje nėrė šeivute. Be to, labai svarbu ištyrinėti prieinamus liturginės tekstilės rinkinius, toliau ieškoti kilpinėlių istorijos sąsajų su dvaro kultūra, ieškoti šios technikos paminėjimų XIX a. pab. – XX a. pr. spaudoje (rankdarbių knygos, laikraščiai, žurnalai).
  
   Ir visai pabaigai... Nesame bejausmiai tyrinėtojai, objektyvūs mokslininkai – šeivutės nėriniai mūsų gyvenime užima labai svarbią vietą. Kaip vaikai džiaugėmės kiekvienu gautu kontaktu, pokalbiu, suvokimu, iš praeities rūkų kylančiu vaizdu... Kilpinėlių, šeivutės nėrinių istoriją Lietuvoje, kokią ją pamatėme, ženklina sakralumas. Jis mus vedžiojo vienuolynų, darbščių, įkvepiančių asmenybių keliais. Neįmanoma nepastebėti, nepajusti –  visas kilpinėlių praeities meistres gaubia nepaprastai šviesi, tyra sakralumo aureolė. Būta ir likimo ženklų – keistų „sutapimų“, netikėtų dovanų... Ko gero, neatsitiktinai. Viena, ką galime nujausti – šiame kelyje mūsų visų laukia įkvepiantys atradimai... :)



© Rūta Krasnovaitė, Lina Krasnovaitė-Siparienė, „Filigrania“, 2021 m.

  

Straipsnis parengtas, remiantis interviu su kilpinėlių meistrėmis Lilija Simonavičiūte, Virginija Pusvaškiene, Salomėja Burneikaite, Lietuvos Švento Kazimiero seserų kongregacijos vienuolėmis seselėmis Virginija ir Vitalija, bendradarbiaujant su Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija „Židinys“, Kriaunų istorijos muziejumi, Lietuvos nacionaliniu muziejumi, Marijonos Rakauskaitės ir Liudo Truikio namais-muziejumi, Rokiškio krašto muziejumi, Panevėžio kraštotyros muziejumi ir Žemaičių muziejumi „Alka“. Talkino Loreta Štelbienė, vienuolė seselė Silvija.
Tyrimą individualia stipendija (2020 10 01–2021 01 31 laikotarpiui) parėmė Lietuvos kultūros taryba.