RENGINIAI
Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
Apie mus medijose
Pirkėjų atsiliepimai:
„Stebiuosi Jūsų kruopščiu darbu, idealiu skoniu. Jūs ne tik pabrėžiat perlo švelnų grožį ir tyrumą, bet ir parodot kitą žodžio „perlas“ reikšmę: kaip retenybę ir orumą...“ Irina
Daugiau pirkėjų atsiliepimų
Apie mus medijose
Juvelyriniai anyžiniai meduoliai
2021 m. sausio 24 d.
Susipažinkite – dramblio kaulo baltumo anyžiniai skanėstai, kurių istorija prasideda XV a. pietų Vokietijoje, Švabijoje. Vėliau jų gamybos paslaptys paplito ir visoje Europoje bei užjūriuose.
Apie 1891 m. į Kavoliškio dvarą atitekėjusi jaunoji grafienė Eliza Irena Komarovska atidarė saldumynų fabrikėlį, kuriame šalia kitų skanumynų buvo kepami net 32 rūšių meduoliai! Tarp kitų minimi ir anyžiniai (Rokiškio krašto muziejaus informacija). Beveik neabejojame, kad tai buvo ne kas kita, o šie baltieji grožiai, viena iš forminių meduolių atmainų, gerai žinotų ir mėgtų XIX amžiuje. Ir, ko gero, ne tik Kavoliškyje, o ir kituose Lietuvos dvaruose šis skanėstas buvo žinomas ir kepamas.
Tiesą sakant, net sudėtinga jį įvardyti kokiu nors įprastu kulinariniu terminu, nes tai nėra paprasti sausainėliai – pagal sudėtį panašūs į biskvitą, tačiau forma ir istorija labai artimi meduoliams. Todėl pavadinsime juos anyžiniais meduoliais. O Vokietijoje šis kepinys žinomas kaip špringerliai. Iki šiol niekas tiksliai negali pasakyti, iš kur kilo originalus jų pavadinimas. Senovės vokiečių kalba šis žodis reiškė šuoliuojantį raitelį – ir išties špringerliai, kaip ir meduoliai, labai dažnai būdavo raitelio formos. O gal taip vadinami todėl, kad kepdami pakyla tarsi ant kojelės – „šokteli“?
Kaip ir paprasti, anyžiniai meduoliai būdavo išspaudžiami formomis, tešla ruošiama specifiniu būdu, kad per daug kepant neiškiltų, ir piešinys išliktų ryškus. Kaip matote, čia formos daug geriau „dirba“, nei kepant meduolius, – ne veltui vadinami valgomais meno kūriniais. Viršus turi išlikti dramblio kaulo baltumo, o apačia truputį rusva. Tradiciškai skonį jiems suteikia anyžių sėklos, niekaip kitaip nėra aromatizuojami.
Tai šventiniai kepiniai – tradiciškai gaminti žiemos laikotarpiu, ypač per Kalėdas, taip pat per svarbias šeimos šventes. O anksčiau buvo neatsiejama piligriminių kelionių ir religinių iškilmių dalis, mat jų piešinys dažnai vaizduodavo biblines scenas. Be to, jie puikiai tiko valgyti per pasninką, mat jų gamybai nenaudojama sviesto ir kitų pieno produktų.
Mūsų iškeptų anyžinių meduolių galite įsigyti čia.
Taip, anyžiniams meduoliams naudojome tas pačias savo turimas vaškines senovines formas.
Vaizduojamos tulpės ir pati drožinėjimo maniera leidžia šią formą datuoti XVII a.
Gyvybės medis – be galo senas mitinis, sakralinis įvaizdis, simbolizuojantis pasaulio tvarką ir harmoniją. Gėlių motyvas jame tarsi užkoduoja cikliškame augalijos atsinaujinime glūdinčią gyvybės amžinumo esmę.
Kepant paprastus meduolius, atspaustus šia labai subtilia, detalia ir negilia forma, piešinys gerokai nukenčia. Tačiau, kepant baltuosius anyžinius, dėl pačios kepinių paruošimo specifikos paveikslas išlieka ryškus. Todėl ši forma greičiausiai skirta būtent jiems.
Pažvelkit, kaip gerai atsispaudęs piešinys išsilaikė ant iškeptų meduolių! Iki subtiliausių niuansų. Beje, čia taip pat vaizduojamas gyvybės medis.
Baltieji meduoliai kyla kitaip, nei įprasti kepiniai – ne iš viršaus į apačią, o iš apačios į viršų, ir taip susidaro vadinamoji kojelė. O malonų anyžinį skonį jiems suteikia tik anyžių sėklos apačioje, kurių aromatas kepant ir vėliau brandinant gardžiai persismelkia per visą meduolį.
Daugiau apie meduolio istoriją galite sužinoti, peržiūrėję mūsų renginio „Kvapni ir paslaptinga... Meduolio istorija“ nuotraukų albumus:
♦ 2022 m. renginys
♦ 2023 m. renginys
O gal norėsite sudalyvauti renginyje arba jį užsakyti? Tuomet kreipkitės el. paštu info@filigrania.lt arba telefonu +370 612 66 815.
Apie 1891 m. į Kavoliškio dvarą atitekėjusi jaunoji grafienė Eliza Irena Komarovska atidarė saldumynų fabrikėlį, kuriame šalia kitų skanumynų buvo kepami net 32 rūšių meduoliai! Tarp kitų minimi ir anyžiniai (Rokiškio krašto muziejaus informacija). Beveik neabejojame, kad tai buvo ne kas kita, o šie baltieji grožiai, viena iš forminių meduolių atmainų, gerai žinotų ir mėgtų XIX amžiuje. Ir, ko gero, ne tik Kavoliškyje, o ir kituose Lietuvos dvaruose šis skanėstas buvo žinomas ir kepamas.
Tiesą sakant, net sudėtinga jį įvardyti kokiu nors įprastu kulinariniu terminu, nes tai nėra paprasti sausainėliai – pagal sudėtį panašūs į biskvitą, tačiau forma ir istorija labai artimi meduoliams. Todėl pavadinsime juos anyžiniais meduoliais. O Vokietijoje šis kepinys žinomas kaip špringerliai. Iki šiol niekas tiksliai negali pasakyti, iš kur kilo originalus jų pavadinimas. Senovės vokiečių kalba šis žodis reiškė šuoliuojantį raitelį – ir išties špringerliai, kaip ir meduoliai, labai dažnai būdavo raitelio formos. O gal taip vadinami todėl, kad kepdami pakyla tarsi ant kojelės – „šokteli“?
Kaip ir paprasti, anyžiniai meduoliai būdavo išspaudžiami formomis, tešla ruošiama specifiniu būdu, kad per daug kepant neiškiltų, ir piešinys išliktų ryškus. Kaip matote, čia formos daug geriau „dirba“, nei kepant meduolius, – ne veltui vadinami valgomais meno kūriniais. Viršus turi išlikti dramblio kaulo baltumo, o apačia truputį rusva. Tradiciškai skonį jiems suteikia anyžių sėklos, niekaip kitaip nėra aromatizuojami.
Tai šventiniai kepiniai – tradiciškai gaminti žiemos laikotarpiu, ypač per Kalėdas, taip pat per svarbias šeimos šventes. O anksčiau buvo neatsiejama piligriminių kelionių ir religinių iškilmių dalis, mat jų piešinys dažnai vaizduodavo biblines scenas. Be to, jie puikiai tiko valgyti per pasninką, mat jų gamybai nenaudojama sviesto ir kitų pieno produktų.
Mūsų iškeptų anyžinių meduolių galite įsigyti čia.
Taip, anyžiniams meduoliams naudojome tas pačias savo turimas vaškines senovines formas.
Vaizduojamos tulpės ir pati drožinėjimo maniera leidžia šią formą datuoti XVII a.
Gyvybės medis – be galo senas mitinis, sakralinis įvaizdis, simbolizuojantis pasaulio tvarką ir harmoniją. Gėlių motyvas jame tarsi užkoduoja cikliškame augalijos atsinaujinime glūdinčią gyvybės amžinumo esmę.
Kepant paprastus meduolius, atspaustus šia labai subtilia, detalia ir negilia forma, piešinys gerokai nukenčia. Tačiau, kepant baltuosius anyžinius, dėl pačios kepinių paruošimo specifikos paveikslas išlieka ryškus. Todėl ši forma greičiausiai skirta būtent jiems.
Pažvelkit, kaip gerai atsispaudęs piešinys išsilaikė ant iškeptų meduolių! Iki subtiliausių niuansų. Beje, čia taip pat vaizduojamas gyvybės medis.
Baltieji meduoliai kyla kitaip, nei įprasti kepiniai – ne iš viršaus į apačią, o iš apačios į viršų, ir taip susidaro vadinamoji kojelė. O malonų anyžinį skonį jiems suteikia tik anyžių sėklos apačioje, kurių aromatas kepant ir vėliau brandinant gardžiai persismelkia per visą meduolį.
Daugiau apie meduolio istoriją galite sužinoti, peržiūrėję mūsų renginio „Kvapni ir paslaptinga... Meduolio istorija“ nuotraukų albumus:
♦ 2022 m. renginys
♦ 2023 m. renginys
O gal norėsite sudalyvauti renginyje arba jį užsakyti? Tuomet kreipkitės el. paštu info@filigrania.lt arba telefonu +370 612 66 815.
Tekstas ir nuotraukos:
© Rūta Krasnovaitė, Lina Krasnovaitė-Siparienė, „Filigrania“
© Rūta Krasnovaitė, Lina Krasnovaitė-Siparienė, „Filigrania“
