Juvelyriniai anyžiniai meduoliai



2021 m. sausio 24 d.

 

Susipažinkite – dramblio kaulo baltumo anyžiniai skanėstai, kurių istorija prasideda XV a. pietų Vokietijoje, Švabijoje. Vėliau jų gamybos paslaptys paplito ir visoje Europoje bei užjūriuose.

Apie 1891 m. į Kavoliškio dvarą atitekėjusi jaunoji grafienė Eliza Irena Komarovska atidarė saldumynų fabrikėlį, kuriame šalia kitų skanumynų buvo kepami net 32 rūšių meduoliai! Tarp kitų minimi ir anyžiniai (Rokiškio krašto muziejaus informacija). Beveik neabejojame, kad tai buvo ne kas kita, o šie baltieji grožiai, viena iš forminių meduolių atmainų, gerai žinotų ir mėgtų XIX amžiuje. Ir, ko gero, ne tik Kavoliškyje, o ir kituose Lietuvos dvaruose šis skanėstas buvo žinomas ir kepamas.

Tiesą sakant, net sudėtinga jį įvardyti kokiu nors įprastu kulinariniu terminu, nes tai nėra paprasti sausainėliai – pagal sudėtį panašūs į biskvitą, tačiau pagal gaminimo būdą istoriškai laikomi meduoliais. Todėl pavadinome juos anyžiniais meduoliais. Ir nesuklydome! Vėliau aptikome istorinėje literatūroje bei pirminiuose šaltiniuose, kad šie kepiniai iš tiesų vadinami baltaisiais meduoliais. 

Kaip ir paprasti, anyžiniai meduoliai būdavo išspaudžiami formomis, tešla ruošiama specifiniu būdu, kad per daug kepant neiškiltų, ir piešinys išliktų ryškus. Kaip matote, čia formos daug geriau „dirba“, nei kepant meduolius, – ne veltui vadinami valgomais meno kūriniais. Viršus turi išlikti dramblio kaulo baltumo, o apačia truputį rusva. Tradiciškai skonį jiems suteikia anyžių sėklos, niekaip kitaip nėra aromatizuojami. Tačiau šiuos meduolius kepame ne tik anyžinius, bet ir kardamoninius, ir su kitokiais prieskoniais.

Tai šventiniai kepiniai – tradiciškai gaminti žiemos laikotarpiu, ypač per Kalėdas, taip pat per svarbias šeimos šventes. O anksčiau buvo neatsiejama piligriminių kelionių ir religinių iškilmių dalis, mat jų piešinys dažnai vaizduodavo biblines scenas. Be to, jie puikiai tiko valgyti per pasninką, mat jų gamybai nenaudojama sviesto ir kitų pieno produktų.


Mūsų iškeptų baltųjų ir kitokių meduolių galite įsigyti čia.



Baltiesiems meduoliams naudojome tas pačias savo turimas vaškines senovines formas.



Vaizduojamos tulpės ir pati drožinėjimo maniera leidžia šią formą datuoti XVII a.



Gyvybės medis – be galo senas mitinis, sakralinis įvaizdis, simbolizuojantis pasaulio tvarką ir harmoniją. Gėlių motyvas jame tarsi užkoduoja cikliškame augalijos atsinaujinime glūdinčią gyvybės amžinumo esmę.



Kepant paprastus meduolius, atspaustus šia labai subtilia, detalia ir negilia forma, piešinys gerokai nukenčia. Tačiau, kepant baltuosius anyžinius, dėl pačios kepinių paruošimo specifikos paveikslas išlieka ryškus. Todėl ši forma greičiausiai skirta būtent jiems. 



Pažvelkit, kaip gerai atsispaudęs piešinys išsilaikė ant iškeptų meduolių! Iki subtiliausių niuansų. Beje, čia taip pat vaizduojamas gyvybės medis.



Baltieji meduoliai kyla kitaip, nei įprasti kepiniai – ne iš viršaus į apačią, o iš apačios į viršų, ir taip susidaro vadinamoji kojelė. O malonų anyžinį skonį jiems suteikia tik anyžių sėklos apačioje, kurių aromatas kepant ir vėliau brandinant gardžiai persismelkia per visą meduolį. 



                                                        

Mūsų meduoliai, besiruošiant 2025 m. Meduolių festivaliui.

Daugiau apie meduolio istoriją galite sužinoti, peržiūrėję mūsų renginio „Kvapni ir paslaptinga... Meduolio istorija“ nuotraukų albumus:
♦  2022 m. renginys
♦  2023 m. renginys

O gal norėsite sudalyvauti renginyje arba jį užsakyti? Tuomet kreipkitės el. paštu info@filigrania.lt arba telefonu +370 612 66 815.

 
Tekstas ir nuotraukos:
© Rūta Krasnovaitė, Lina Krasnovaitė-Siparienė, „Filigrania“