Paslaptingasis papuošalas iš... Marijos Šlapelienės plaukų


2020 06 06
Turbūt nesuklysim pasakę, kad šiandienėje Lietuvoje pirmą kartą atgimsta pamiršta plaukų juvelyrikos technologija... Marijos Šlapelienės 140-ųjų gimimo metinių sukakties proga sukurtas jos atminimui pagerbti skirtas papuošalas. Jis šiuo metu eksponuojamas Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus galerijoje veikiančioje fotografijų parodoje.


Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus svetainėje apie Mariją Šlapelienę taip rašoma: „Kiekvienas bent kiek besidomintis lietuvių muzikos istorija žino, kad Marija Piaseckaitė-Šlapelienė yra pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pirmoji atlikėja. Kitą vaidmenį, labai svarbų visai lietuvių kultūros istorijai, ši moteris atliko daugiau negu 40 metų. Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pirmoji knygininkė moteris, kurios knygynas Vilniuje buvo lietuvybės bastionas visų penkių okupacijų metais.“

Minint 140-ąsias jos gimimo metines muziejuje buvo surengta nuotolinė vaizdo transliacija, per kurią nuoširdžiai ir jautriai paminėta ši Lietuvos kultūrai reikšminga asmenybė. Iš muziejaus langų – buvusių Marijos namų – pasipylė žiedlapių lietus, kurį lydėjo gyva smuiko melodija, buvo rodomas specialiai šiai progai sukurtas filmas, nukeliantis mus į vietas, kur prabėgo Marijos jaunystė... Šventės organizatoriai – teatras „Arbatvakariai“ ir Marijos ir Jurgio namas muziejus.

Dar vienas minėjimo akcentas – papuošalo, sukurto iš muziejuje rastų Marijos Šlapelienės plaukų pristatymas. Papuošalo autoriai – Lina Krasnovaitė-Siparienė ir Kristijonas Siparis. Kviečiame apsilankyti Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje veikiančioje fotografijų parodoje ir gyvai jį pamatyti.

 
Lina per pristatymą muziejuje.



Papuošalas, kaip ir dera tokiai sakraliai materijai kaip žmogaus plaukai, įrėmintas senovinės ikonos kiote (rėme). Tokią aukščiausio lygio muziejinę ekspoziciją padirbino Kristijonas... Dirbinys netgi pašviestas iš vidaus!




Knygelę – Marijos kultūrinės veiklos įprasminimo simbolį – nuo pradžios iki galo savo rankomis taip pat padirbino Kristijonas, o Lina „apkaustė“ nėriniais. 




Kristijono promočiutės Onos Rasteikienės, Babytės, vazelė iš alebastro... Tokia graži ir taip pritiko fotografuojant papuošalą...




Ant knygelės-medaliono viršaus – bendra Jurgio Šlapelio ir Marijos Šlapeliėnės nuotrauka, daryta netrukus po vestuvių, 1905-aisiais metais. Jiedu su vyru buvo bendraminčiai, partneriai pačia giliausia šio žodžio prasme. 1906-aisiais atsidarė Marijos Šlapelienės knygynas, suvaidinęs svarbų vaidmenį Vilniaus ir Lietuvos kultūrinėje erdvėje.




Knygelės viduje – fragmentas, iškirptas iš tuščio lapo su pačios Marijos Šlapelienės ranka rašytais žodžiais „M. Šlapelienės atminimai“... Lape daugiau nieko nebuvo. Regis, jis kaip tik buvo priruoštas šiai knygelei, kuri lai saugos tuos atminimus...




Ne veltui šį papuošalą lydi gėlių kalba. Neužmirštuolės – neblėstančio atminimo simbolis.




Lankytojams išsiskirsčius, knygelės vidus prabilo šviesos blyksniais...




Dalis rėmelio – ruda sukta juostelė aplink nuotrauką – irgi nupinta iš Marijos plaukų. Ne veltui. Plaukai – energetiškai labai stipri fizinio žmogaus kūno dalis, galinga apsauga.




„Auksiniai“ apkaustai – auksinti šeivutės nėriniai... :) Ir iš kur ta meilė viskam, kas patamsiję, apdulkėję?.. 




Net patyręs juvelyras, žiūrėdamas į papuošalą, nesugebėjo pasakyti, iš ko jis padirbintas. Spėjo, kad atlieta iš metalo. 




Lina ir Kristijonas pasakoja papuošalo gimimo istoriją.




Marija Šlapelienė pati stropiai išsaugojo ir uždokumentavo savo nukirptas plaukų sruogas, kurias neseniai visai atsitiktinai tarp kitų eksponatų rado Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus darbuotojai. Jos prašyte prašėsi atgaivinti XIX a. ir mūsų kraštuose gyvavusią plaukų juvelyrikos technologiją.
Nors plaukus ji nusikirpo būdama 51-erių, tikrai stebina jų blizgesys, jaunystė... Nė vieno žilo plauko! Gal čia „kaltas“ nepaprastai ramus ir tvirtas Marijos Šlapelienės būdas?..




Kelios akimirkos iš tiesioginės nuotolinės transliacijos. ​Labai simboliškai per ikonos stiklą regim Redą Tursaitę, Jono Vileišio anūkę, Marijos Šlapelienės bendrų Arbatvakarių dalyvio vaikaitę...




Viskas prasideda nuo sruogų ir numerologijos burtų... Keturiasdešimt sruogų po penkiolika plaukų... Daug kas šiuose skaičiuose užkoduota. 




Skaidrėje rodomas lemiamas papuošalo pynimo ant specialių staklelių-stalelio pradžios momentas... Kai atrodo, kad viskas susipainiojo ir nieko nepavyks. :) Bet Marija Šlapelienė, nors garsėjo kaip moteris, turinti charakterį, šįsyk buvo palanki...
 
Keli žodžiai apie šią senovinę tradiciją ir technologiją. Nors mums gali pasirodyti neįprasta, tačiau papuošalai iš žmogaus plaukų jau buvo dirbinami ir viduramžiais, o gal ir dar anksčiau. Dėl istorinių aplinkybių tikrasis plaukų juvelyrikos amato pakylėjimas įvyko XIX amžiuje. Bet kam gi reikėjo iš tokios keistos medžiagos pagamintų papuošalų? Dažnai plaukų sruoga būdavo paskutinė mirštančiojo dovana, tad iš jos padirbintas papuošalas buvo brangus atminimas, nešiotas per visą gedulo laikotarpį. Tačiau būtų neteisinga tokius papuošalus sieti vien tik su gedulu – neretai tokia dovana buvo nuoširdžių jausmų, artumo, draugystės ženklas. Mergina dažnai dovanodavo mylimajam iš savo plaukų padarytą laikrodžio grandinėlę. Plaukai, beje, turi labai stiprią apsauginę funkciją, saugo tiek patį žmogų, plaukų savininką, tiek papuošalo iš jo plaukų turėtoją.
 

Norint atkurti jau mažai kur teišlikusią, o mūsuose visai pamirštą plaukų juvelyrikos technologiją, teko pasigilinti į senovines XIX a. knygas. Štai kaip atrodo pynimo stalelis ir pats procesas. Nors čia pavaizduotas vyras, dažnai tokius papuošalus dirbindavo moterys savo namuose, iš artimojo arba savo plaukų, o juvelyrui atiduodavo tik apkaustyti.



Antikvariniai plaukų juvelyrikos pavyzdžiai. Būta įvairių technologijų, čia – pynimo ant stalelio pavyzdžiai, tankieji, pinami ant virvelės, ir tuščiaviduriai. Aptaisomi jie būdavo beveik išskirtinai tik auksu, nes tai buvo labai brangūs, daug darbo reikalaujantys dirbiniai. Kuriant papuošalą, teko atidžiai išstudijuoti išlikusių antikvarinių dirbinių stilistiką, būdingus bruožus. 




Ar plaukų juvelyrikos technologija buvo žinoma Lietuvoje XIX amžiuje? Taip! Šis Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas eksponatas tai įrodo. Mums tai buvo tikras atradimas... Tai apyrankė, priklausiusi 1863-iųjų metų sukilimo dalyviui, gauta iš Mokslo bičiulių draugijos rinkinių, taigi yra iš Vilniaus krašto. Prie eksponato rašoma, jog jis padirbintas iš ašutų, tačiau akivaizdu, kad papuošalui naudoti žmogaus plaukai. Muziejininkai tai taip pat pripažįsta. Plaukai, iš kurių padirbinta ši apyrankė, buvę tikrai ilgi, todėl beveik neabejotinai moteriški. Greičiausiai brangios moters dovana atminimui ir apsaugai. O juk ir Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės tėvas, bajoras nuo Širvintų krašto, taip pat buvęs 1863-iųjų sukilimo dalyvis.
Tokia štai graži ir netikėta sąsaja :)


Daugiau apie papuošalus iš žmogaus plaukų galite paskaityti mūsų straipsnelyje čia.

 
© Lina Krasnovaitė-Siparienė, Rūta Krasnovaitė, „Filigrania“